Pasakoja mama Inga: „Popietė. Su siaubu stebiu savo dvejų metų dukrą, kurią ištinka balais neišmatuojama isterija, nes neleidžiu stumti prekių vežimėlio (po to, kai kartą atsitrenkė į stiklainiukų lentyną, aš to neleidžiu niekada). Iš pradžių deduosi abejinga, bandydama save apgauti, kad jei nepastebėsiu, galbūt nepastebės ir kiti. Tačiau kadangi mieliausioji plakasi ant žemės it koks sraigtasparnis, tenka palikti prekes, pasikišti vaiką po pažastimi ir nuskubėti į automobilį.
Tą patį vakarą, po trumpo lengvų imtynių raundo, įvilkau mažylę į pižamą. Kai ji išsirietė savo firminiu lankeliu, supratau, kad neišvengiamai artėja antrasis šios dienos priepuolis. Buvo pusė devynių. Pusė dešimtos ji užmigo. Aš taip pat iškart kritau į lovą. Sunki buvo diena. “
Pykčio priepuolių tipai
Pasak elgesio specialistų, vaikų isterijos galėtų būti padalytos į tris esmines kategorijas. Pamėginkite atrasti, kuri artimiausia jūsų mažyliui.
Norėtojai
Nuolatiniai kažko reikalavimai – dažniausiai maisto ar kokio saldėsio – įprastai ištinka virtuvėje arba parduotuvėje. Pasak mokslininkų, vaikai prekybos centre tiesiog bombarduojami vizualia stimuliacija, o mamos dėmesys tuo metu yra nukreiptas į pirkinius ar į sutiktus žmones. Tad vaikui tai išties gali būti streso kupina vieta. Kai tėvai tiki, jog vaiką priepuolis ištiko dėl streso, o ne dėl to, kad jis „sudėtingas“, jiems lengviau empatiškai pažvelgti į situaciją.
Tad namuose tuos daiktus, kuriuos išvydęs vaikas ima zyzti, paslėpkite iš akių. Prieš keliaudami į parduotuvę ar kitą panašią „ekskursiją“, pasirūpinkite, kad mažylis būtų sotus ir nepavargęs; pasiimkite žaislą ir įtraukite vaikutį į apsipirkinėjimą, tarkime, prašydami padėti išrinkti kokią nors prekę. Pykčio priepuoliai dažnai užgriūva, kai vaikas ko nors negauna, tad išmėginkite tokią taktiką: pasiimkite popieriaus, rašiklį ir vaikui ko nors užsimanius sakykite: „Gerai, užsirašykime.“ Sudarykite sąrašą ir prieš baigdami apsipirkti perskaitykite keletą sveikesnių pasirinkimų bei leiskite mažyliui pasirinkti. Sąrašo sudarinėjimas atitraukia vaiko dėmesį, leidžia jaustis veiksmo dalyviu ir žada atlygį finišo tiesiojoje.
Dėmesio reikalautojai
Mama kažkuo užsiėmusi? Vadinasi, metas išleisti vidinį žvėriuką. Klasikinis pavyzdys: vaikutis gražiausiai sau kažkuo užsiima, bet vos mamai kažkas paskambina telefonu, jam staiga prireikia jos dėmesio.
Šiuo atveju labai padeda išankstinis įspėjimas. Pavyzdžiui: „Dabar mamai reikia pakalbėti telefonu. Truputį ramiai pažaisk, o paskui mudu imsimės knygelės spalvinimo.“ Paslėpkite keletą žaislų, kurie ištraukiami tik tuomet, kai kalbate telefonu. O jei skambutis svarbus, galite netgi įtaisyti mažylį priešais filmuką. Kitaip tariant, mažų vaikų dėmesį gana nesunku nukreipti ar užkalbėti jiems dantį. Bekylančią audrą kartais nuslopina trumpi paliepimai, kuriuos lengva įvykdyti. Kuo tikslesni, tuo geriau. Pavyzdžiui: „Paduok šuniui kamuoliuką.“ Dėmesį atitraukti galima ir trumpais aiškiais kvietimais. „Eime piešti“ yra geriau nei miglotas „Būk geras“. Skubus vietos pakeitimas taip pat būna efektyvus („Metas palaistyti gėles!“).
Kovotojai dėl valdžios
Atsisakymas eiti į lovą ar išeiti iš žaidimų aikštelės – tai vaiko elgesys, kuriuo norima parodyti nepriklausomybė.
Paprastai kyla noras numoti ranka, ypač dienai besibaigiant. Nereikia. Jei pasiduosite, parodysite vaikui, kad jo ožiavimasis duoda vaisių. Verčiau puoselėkite vaiko savarankiškumą, nustatytose ribose leisdami priimti tam tikrus sprendimus. Pavyzdžiui: „Ką norėtum daryti pirma – išsivalyti dantis ar susišukuoti?“ Be to, turėtumėte nuolat prisiminti, jog maži vaikai nemėgsta netikėtumų, todėl prieš išeinant iš parko ar iš svečių reikia juos kelis kartus iš anksto įspėti. Vaikams patinka tiksliai žinoti, kas po ko laukia, todėl sakykite: „Dar gali paspirtuku apvažiuoti du ratukus, ir tada jau eisime namo.“ Tuomet vaikas jaučiasi kontroliuojantis situaciją. Venkite tokio pobūdžio pažadų: „Gali važinėtis paspirtuku penkias minutes.“ Kadangi mažieji dar nesusigaudo laike, praėjus penkioms minutėms jie jausis užpulti iš pasalų.
Galimas dar vienas problemos sprendimas, suveikiantis po dviejų trijų kartų. Iš anksto pasakykite vaikui, kad jei jie nedarys to, kas liepta, tarkime, neapsirengs pižamos, jūs suskaičiuosite iki trijų ir tuomet paėmę už rankų patys tai padarysite. Žinoma, taip ir padarykite. Vaikams tai labai nepatinka, nes tai – gan tiesmukas pasikėsinimas į jų autonomiją. Tad anksčiau ar vėliau jie paklūsta.
Ką siūlo mamos?
MAŽYLIS paklausė savo skaitytojų „Facbook‘e“, kaipgi jos tvarkosi su iššokusiais ožiais.
- Mano sūnus mėgsta padėti. Tad kai matau, kad jį tuoj ištiks pykčio priepuolis, greit čiumpu žaisliuką ir vaizduoju, jog jam prasidėjo ožiai. Dovydas žino, kad jam reikia padėti nusiraminti, tad skaičiuoja iki dešimties, giliai kvėpuoja, kol žaisliukui pasidaro geriau. Įsijautimas į kito emocijas padeda pamiršti savąsias.
- Nufilmavau dukras jų pykčio priepuolių metu ir leidau pažiūrėti, kaip jos atrodo. Nuo to laiko mažylės stengiasi išsakyti, kas yra, žodžiais, o ne kumščiavimusi ir spiegimu.
- Kai kur nors pamatome isterikuojantį vaiką, tyliai pasakau savo dukrai, kad labai džiaugiuosi, jog ji taip nesielgia. Ožių nuo to laiko ėmė mažėti.
- Mes su Urte pasidarėme „nusiraminimo indelį“. Į stiklainiuką su dangteliu įpyliau stiklinę karšto vandens, šaukštą permatomų popieriaus klijų, įbėriau blizgučių ir kelis maistinių dažų lašiukus. Kai dukra dėl ko nors labai suirzta, duodu pakratyti indelį – kol ji stebi sūkuriuojančius blizgučius, nusiramina.
- Man labai padeda ausų kamštukai!
- Bandau ir ignoruoti, ir dėmesį nukreipti, bet veltui… Rėkia gerklę paleidęs. Tad leidžiu išsirėkti.
- Pykčiams suvaldyti užtekdavo pasėdėti ant geltonos kėdės. Nulipti galėdavo tik nusiraminęs ir pagalvojęs apie savo elgesį.
- Pirmiausia stengiuosi pasiteirauti, kas nutiko, kad reikia šitaip rėkti, o paskui stengiuosi ramiai, be barimųsi kalbėtis su vaiku. Aišku, pirmąsias dvi minutes būna sunku, bet paskui pradeda rimti ir galiausiai visas vaiko pyktis virsta krykštavimu.
- Nukreipiu temą arba tiesiog nereaguoju piktai, o nusijuokiu. Tada sūnelis dar labiau pasiunta, bet mato, kad į viską reaguoju ramiai, tai galiausiai ima juoktis kartu ir ožiukai praeina.
- Kai nepavyksta užbėgti uraganui už akių, paimu ant rankų dukrą ir nunešu į jos kambarį. Pastatau, pati pritupiu, kad būtų akių kontaktas, ir pasakau, kad nurimtų, pagalvotų, kas nutiko, ir tik tada ateitų. Kol kas veikia.
