Kaip ir visoms mamoms, Jonei norisi žinoti, ką sūnus visą dieną veikia darželyje. Bet mažieji retai dalijasi smulkmenomis su tėvais. Todėl kai Martynui suėjo 4 m. ji sugalvojo ritualą: kasdien po darželio pasisodinti jį ant mašinos stogo ir laikant už rankos bei žvelgiant į sūnų iš apačios paklausti, kaip jam tądien sekėsi. Čia sėdint, Martynui pradėjo patikti kalbėtis. Jis perpasakodavo istorijas, kurias vaikams pasakojo auklėtoja, pasakydavo, ką šiandien piešė ir ką matė. Sūnus netgi pripažindavo, jog atiminėjo iš kitų žaislus ar susimušė su draugu. Tas sėdėjimas ant stogo galbūt iš šono atrodo keistokai, tačiau Jonė daug skaitė apie kūno kalbą ir sužinojo, kad visądien besilaikiusiems suaugusiųjų taisyklių bei nurodymų vaikams labai svarbu nors kelias minutes leisti fiziškai pabūti aukščiau ir pasijusti didesniems.
Jūsų vaikai dar tik mokosi žodžiais išreikšti jausmus ir mintis. Jie gali daug čiauškėti apie niekus, tačiau jiems dar nepamaišytų pagalba mokantis aptarti tuos dalykus, kurie jums išties rūpi. Pokalbis – vienas esminių būdų parodyti vaikui, kad jis jums svarbus. Deja, daugelis tėvų kalba vaikams, ne su vaikais. Jei paklausiate savo vaiko, ką jis šiandien veikė, o vaikas nutyli ar atsako „nieko“, tai dar nereiškia, kad jis negirdi ar nekreipia dėmesio, todėl tiesiog kalbėkite toliau. Norint iš tikrųjų pasikalbėti, jums prireiks kantrybės ir… kūrybiškumo.
Pabūkite žemiau
Kaip kad Martynas pradeda kalbėti sėdėdamas ant mamos mašinos stogo, jūsų vaikas taip pat gali labiau atsiverti, būdamas fiziškai aukščiau, nes tai leidžia jam pasijusti svarbiam. Tai keičia perspektyvą ir kviečia intymesnio pokalbio. To paties efekto galite tikėtis ir atsitūpę ant grindų, vaikui sėdint ant sofos ar stalo. Arba bent pritūpkite prieš stovintįjį, kaip daro auklėtojai ar mokytojai, kai jiems reikia aptarti kažką svarbesnio su auklėtiniais.
Neįsisekite žvilgsniu
Per daug akių kontakto, ir vaikas gali pasjusti nepatogiai. Todėl, norėdami pasikalbėti, nesisėskite tiesiai prieš vaiką, verčiau būkite šiek tiek įstrižiau. Šitaip mažiau jaučiama konfrontacija. Dėl tos pačios priežasties automobilis ar pritemdytas kambarys – puiki vieta pasikalbėti jautriomis temomis, nes vaikui nereikia žiūrėti jums į akis.
Laikykitės atstumo
Vaikas gali būti ir nieko prieš žiūrėti į akis, tiesiog laikykitės tinkamo atstumo, neprisikiškite per arti. Pasak kūno kalbos specialistų, geriausias tarpas – nuo 0,5 iki 1,5 m. Jei priartėsite labiau, bet koks žmogus (taip pat ir vaikas) gali justi įsiveržimą į jo asmeninę erdvę ir natūralų norą atsitraukti. Jei būsite per toli, prarasite artumo jausmą.
Tinkamas laikas
Pastebėkite, kokiu laiku jūsų vaikas labiausiai linkęs kalbėtis, – kiekvieno vaiko bendravimo langelis atsidaro skirtingu metu. Vis dėlto daugelis vaikų jaučiasi labiausiai atsipalaidavę ir nusiteikę atvirai kalbėtis prieš pat miegą. Jei taip yra ir jūsų vaikui, paskubinkite jį šmurkštelti į pižamą, kad liktų laiko lovoje pasidalyti dienos įspūdžiais.
Rodykite pavyzdį
Jei vaikas daug nekalba apie savo dieną, neprovokuokite jo sakydami: „Na, liaukis, juk tikrai turbūt tiek visko veikei!“ Verčiau papasakokite, ką tądien veikėte patys: „Šiandien buvau labai užsiėmęs(-usi)! Sutvarkiau visus dokumentus, išsiunčiau projekto pristatymą, dar buvau nuvažiavusi pažiūrėti audinių – galvoju, reikia pertraukti mūsų sofą. O dar kalbėjau su močiute Vida, ji žadėjo šeštadienį ateiti į svečius. Gal iškepkime jai pyragą?“
Tai modeliuoja pavyzdį, koks turi būti pokalbis. Vaikui irgi gali sukirbėti atminty, kuo jis norėtų šiandien pasidalyti su jumis. (O gali būti, kad jūsų pasakojimas jam tiesiog pasirodys nuobodus, ir vaikas užsimanys pakeisti temą apie įdomesnius žmones – jį patį ir jo draugus J.)
Konkretinkite klausimus
Turėkite omenyje, kad klausimas: „Ką šiandien veikei darželyje“, vaikui yra daugmaž toks pat platus, kaip ir klausimas: „Ką veikei šiemet?“. Visi vaikai mieliau atsakinėja į apibrėžtesnius klausimus, pavyzdžiui: „Šalia ko šiandien sėdėjai per pietus?“ arba „Kaip šiandien atrodo tos sėklos, kurias pirmadienį pasodinote į vazonėlį?“. Pasistenkite iš anksto pasiruošti klausimų, todėl skaitykite auklėtojos siunčiamus laiškus apie veiklą darželyje, o jei tokių jums nerašo ir savaitės programa nekabo stende, atidžiau apsižvalgykite grupėje, atėję pasiimti vaiko.
Išlikite neutralūs
Vaikai užsiveria, jei jaučiasi smerkiami, gėdijasi ar yra perkrauti įspūdžių. Todėl nepertraukinėkite mažojo jam kalbant, nemėginkite tuoj pat pareikšti savo nuomonės, siūlyti patarimų, kaip išspręsti problemą. Pavyzdžiui, jei vaikas pasakoja, kaip draugas pešė kitam vaikui už plaukų, susilaikykite neįkišę savo „Siaubas!“. Jam nutilus, tiesiog paklauskite, ką apie tai mano jis pats, – tik tada vaikas gaus progą pats padaryti išvadas. Taip pat šitaip elgdamiesi parodysite, kad jums įdomu, ką vaikas turi pasakyti, nesvarbu, kokia tema.
Popieriaus pagalba
Vaikai paprastai labiau linkę kalbėtis, kai piešia. Prisėskite šalia, garsiai pastebėkite, kokias spalvas jis pasirinko arba ką mėgina pavaizduoti. Jei taip elgsitės reguliariai, ilgainiui vaikas piešdamas prabils apie įvairiausius dalykus.
Kai dukrytei Sofijai buvo 2 m., jos mama Miglė užvedė knygutę, kurią pavadino „Laimingos mintelės“. Prieš užmingant, mama paklausdavo, kas šiandien padėjo dukrai pasijusti laimingai. Ji užrašydavo Sofijos atsakymus ir kasvakar pridėdavo savo pamąstymų. Kai Sofija išmoko rašyti, ji tęsė šią tradiciją pati. Sulaukusi 9 m., dukra panoro vėl vesti bendrą knygelę su mama. Joje ji rašydavo laiškus mamai, o kitą dieną gaudavo atsakymą. Abi pajuto, kad turi daug ką viena kitai pasakyti. Miglė prisipažįsta, jog laiško forma labai padėjo joms suartėti, nes skaitydama Sofijos mintis ji negalėjo jos pertraukti ir imti skaityti pamokslų…
Prisiminkite, kaip su jumis kalbėjo tėvai
Tai, kaip su jumis kalbėdavo jūsų tėvai, neišvengiamai atsilieps ir jūsų pokalbiams su vaikais – net jei prisiekinėjate, kad taip nebus ar netgi bus visiškai kitaip. Ypač vaikui prasižengus… Supykę galite išgirsti, kaip jums iš burnos byra tai, ką patys girdėjote vaikystėje. Tad jei norite kažko nekartoti, reikia labai sąmoningai pasistengti. Tai gali reikšti, kad prieš kažką pasakant teks padaryti pauzę ir atsargiai parinkti savo žodžius. Lygiai taip pat reikia pasistengti nesusijuokti. Jei vaikas pajus, kad jūs jo negerbiate ar negirdite, užsivers stengdamasis apsisaugoti.
Raskite ramią vietą
Gana dažnai pokalbiai lengviau vyksta gamtoje nei namuose – juose vaikai jaučiasi tėvų speičiami į kampą arba čia amžinai nutinka kas nors, kas sutrukdo vystyti pradėtą mintį.
Todėl tradicija kartu vedžioti šunį, išvykti pažvejoti ar tiesiog pasivaikščioti yra puiki idėja. Pastebėsite, kad tokie ritualai padeda mažajam atsiverti, jis papasakoja apie savo dieną, draugus, įvykius darželyje. Bendra veikla lauke ar tradicinis apsilankymas (tik dviese) kavinėje – puikus būdas išvengti dėmesio atotrūkių, kurių it spąstų pilna namie – pravirko mažasis brolis, paskambino iš darbo, prasidėjo serialas ir pan. Jei kalbatės namuose, išjunkite telefoną, pasidėkite žurnalą ar lankstomus skalbinius į šoną, atsitraukite nuo indų plovimo ar kito labai svarbaus darbo ir įsiklausykite. Juk jei vaikas pasiruošęs paberti perlų, jūs tikrai nenorėtumėte to pražiopsoti.
