1.Kas rytą nubudusi žvaliai nusišypsosiu ir sakysiu: „Labas rytas“, o ne „Ko tu nori iš manęs – juk dar žadintuvas neskambėjo!“
2. Kai atrodys sunku, pavyzdžiui, maišysiu košę, mažoji dukra prašysis ant rankų, o didžioji – jai padėti ir iškirpti iš kartono apskritimą, nesibarsiu, bet atsiminsiu posakį: „Tai, kas manęs nepražudo, padaro mane stipresnę“. Tuomet ramiu balsu nuraminsiu vieną dukrą ir grakščiu judesiu kitai iškirpsiu apskritimą, o jeigu košė pradės svilti, tada aš tapsiu stipresnė. Ar netapsiu?
3. Būsiu veikli ir energinga kaip dr. Austėja Landsbergienė (kuri augina KETURIS vaikus ir turi dešimt darbų) ar bent kaip mano vyresnioji dukra, kuri kasdien sportuoja būreliuose ir vis tiek bėgioja po namus. Juk jeigu dukra paveldėjo iš manęs ir mano vyro tiek energijos, vadinasi, ir mes patys turime kažkur giliai paslėpę energijos atsargų. Hmm, ar vis dėlto dukra galėjo iš mūsų jas visas atimti?
4. Bendrausiu ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais žmonėmis. O per tą laiką, kai su suaugusiaisiais bendrauti tenka mažai, reikia neužmiršti, kaip tai daroma. Pavyzdžiui, kalbant su suaugusiuoju nereikia linguoti tokiu ritmu, tarsi ant rankų laikytum kūdikį, kai jo nelaikai. Reikia nepiktnaudžiauti mažybiniais ir maloniniais žodžiais, pavyzdžiui: „Jūs tik minutėlę palaukite, kol aš nueisiu į tualetuką“.
5. Daug būsime gryname ore. Bet žiemą šalta ir oras mūsų rajone negrynas, tad galima šį pažadą nukelti į velykinių darbų sąrašą.
6. Mąstysiu pozityviau. Vėlgi padėtų A.Landsbergienės arba mano vyresnėlės pavyzdys. Jeigu dukra sako, kad nieko baisaus, jeigu aš pirma padėsiu jai susiūti lėlės drabužį, o tik tada atrašysiu skubų laišką, tai gal tikrai nieko baisaus?
7. Prie vaikų nesikeiksiu. Jeigu nutiks kažkas ypač nemalonaus, bus galima vartoti taisyklingus lietuviškus keiksmažodžius, kaip kad „rupūs miltai“, „po šimts kalakutų“ ar „eikit jūs, rupūžėlės, šunims šėko pjauti“. Ko gero, paprasčiau bus visai nesikeikti.
8. Neduosiu mažajai dukrai savo mobiliojo telefono, nes spaudo ko nereikia ir neseniai paskambino mano buvusiai dėstytojai. Nors šio pažado vis tiek nepavyks laikytis, tad geriau iškart jį nukelti 2018-iems metams – gal tada dukra jau bus supratingesnė.
9. Reikia neužmiršti, kaip šiemet prieš Kalėdas iš kažkur atsirado vyro pusseserė ir padovanojo mūsų dukroms brangių žaislų – kitąmet reikia kažką nupirkti jos sūnui, nors jo ir nesu akyse mačiusi.
10. Kai stumsiu vežimėlį su nepaliaujamai zyziančia dukra pro netoliese esančius vaikų globos namus, nepradėsiu sau po nosimi bambėti: „Kaip gerai, kad kažkas sugalvojo gyvybės langelį“, „Naujas vaikas garantuotai nebūtų toks bjaurus kaip šitas“ ir panašių dalykų. Juk negražu gatvėje kalbėti pačiai su savimi.
11. Be to, kai mažoji bus labai bjauri, negąsdinsiu jos sakydama: „Aš tau atkeršysiu, kai eisi į darželį – vesiu pirmą ir paimsiu paskutinę“. Keršyti savo vaikams negražu.
12. Be abejo, kitąmet mūsų šeimoje santykiai bus grįsti ne kerštu, o tarpusavio supratimu, geranoriškumu, lyčių lygiomis galimybėmis ir pagalba vienas kitam. Nors gal svarbiau būtų gebėjimas pozityviai mąstyti, kai tos pagalbos nesulauki.
13. Pozityviai mąstant, Naujieji metai tikrai gali būti geresni nei praėję.
