Jis ateina naktį…

Be jo vaikams neapsieina jokios Kalėdos. Jis slapčia ateina nakčia ir šį bei tą pakiša po eglute. Bet kartais jo apsilankymas sukelia klausimų, į kuriuos atsakyti tėvams labai sunku...

Stebuklai mažųjų gyvenime

Iki 8-10 metų vaikų mąstymas yra maginis. Stebuklinės detalės jų gyvenime egzistuoja šalia realybės, ir tai normalu. Jie su žaislais šneka kaip ir su pramanytu žmogumi telefonu – jiems jis tikras, o kai duktė vaidina princesę, tuo metu geriau nė nemėgink įrodyti, kad ji yra mergaitė, vardu Luknė!

Tad šiuo metu kalbėtis su jais apie Kalėdų senelį galite nemeluodami. Tereikia išlaisvinti savąjį vidinį vaiką ir patiems patikėti stebuklu. Prisiminkite bent vieną su Kalėdų seneliu susijusį įvykį, kai užplūdo tikrut tikriausias jausmas ir net šiandien atsisakote tikėti, jog tai nebuvo stebuklas. Nes jis… buvo!

Apie dešimtus metus vaikas pradeda skirti realybę nuo svajonės. Taip, svajonė labai graži, bet… tik svajonė. Tuo metu ištirpsta ir mitas apie Kalėdų senį. Beje, visi reaguoja skirtingai – vieni supyksta, kiti nuliūsta, o tretiems visai neskauda širdies. Vaikui išsiaiškinus faktą meluoti nebereikėtų. Vienas kriterijų, kada atskleisti tiesą – kai meluodami jaučiatės negerai ir nejaukiai.

Tačiau stebuklų temą galima plėtoti ir kita linkme. Juk koks skirtumas, kieno rankomis stebuklas įvykdomas ir kaip jis vadinamas – Kalėdų Seniu ar kitaip. Juk jei tikimės įvykių – jie įvyksta, ir jei labai kažko norime – sulauksime. Jei likimas neatves prie norimo daikto kitais keliais, galbūt po egle padės mylintys žmonės. Na, sūnau, argi ne stebuklas?

Jei beveik įkliuvote…

X Jei pastebi atsiknojusią barzdą ir pan. Galima tokius aktorius vadinti Kalėdų senio padėjėjais, kurie kuria šventę, nori, kad vaikučiams ar miestiečiams būtų linksmiau. Būkite atsargios tvirtindamos, kad kiekvienas Kalėdų senis yra tikras. Vaikas gali pradėti netikėti niekuo, ką jam sako, arba pačia mama, mat melas pernelyg akivaizdus.

X Jei tarp vaikų nemažas amžiaus skirtumas ir pirmajam jau akivaizdi tiesa, bet melas namie gyvuoja dėl mažiuko. Verta pasikalbėti atskirai, paklausti vyresniojo, ar jam gera buvo augti tikint stebuklais. Vaikai, kuriems tėvai pripažino tiesą, gerokai rečiau tą tiesą bruka mažiukui, dažniau nori jo tikėjimą palaikyti.

X Į klausimą stenkitės atsakyti klausimu. Jei vaikas pastebi nutrintus “senelio“batus, klauskite: „O kaip manai, ar gali jis tokiais avėti?“ Vienas nuspręs, kad gali, nes Seneliui teko daug minti, kitas pasakys, jog gal ne, gal koks vyras persirengė… Jums beliks atsakyti: „Žinai, ir aš taip manau…“ Ne jūsų tiesos vaikas nori, o savąją atrasti. Tad leiskime ieškoti.

Kalėdų senis gali būti baisus…

Gana dažnai mažieji ima ir jo išsigąsta. Ir iš tiesų yra ko išsigąsti – juos kalbina kažkoks svetimas didelis ir storas dėdė raudonu paltu, ilga barzda ir storu balsu. O tėvai tiesiog stumte stumia arčiau to nepažįstamojo. Žinoma, yra drąsuolių, kurie net neraginami prieina prie Kalėdų Senelio ir net pasisiūlo palaikyti jo lazdą. Bet anaiptol ne visi. Ką daryti?

Nestokite iš karto į eilę prie Senelio. Pirma leiskite vaikui jį stebėti iš tolo. Ir tik po kurio laiko paklauskite, ar mažylis nenorėtų prieiti arčiau. Kartu paeikite kelis žingsnelius, o vėliau ir vėl galite paklausti, ar vaikas nenorėtų ko nors Seneliui pasakyti. Šis nepažįstamasis mažiesiems ne tik kelia baimę, bet ir susidomėjimą, todėl tikėtina, kad baimė bus nugalėta. Tik jokiu būdu nestumkite vaiko prievarta, sakydami, kad jis jau didelis, todėl turi nebijoti. Mažylis gali ryžtis prieiti prie Senelio tik todėl, kad to prašo tėvai, kuriuos jis labai myli. Tačiau tėvai, nepaisydami vaiko baimės, sugriauna jo savisaugos jausmą, ir vaikas gali nebesuprasti, kur saugu, o kur- ne.

Prieikite kartu – taip vaikas jausis saugesnis. O jei eilėraštį sakyti vistiek nedrąsu, galite jį padeklamuoti jūs. Būkite tikri, mažos lūpytės taip pat šnabždės kartu su jumis.

Konsultavo psichologė Rosita Pipirienė