O kaip Velykas šventė mūsų seneliai?

Šiandien dažnam mažyliui Velykos asocijuojasi tik su margučių ridenimu, daužymu ar kitomis linksmybėmis. O kai mūsų seneliai dar buvo vaikai, ne mažiau svarbus bei prasmingas buvo ir šios didžiosios pavasario šventės laukimas.

velykos vaikai

 

 

Konsultuoja etnologas prof. Libertas Klimka

Velykos – kilnojamoji šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, o tai gali tęstis nuo Gandrinių iki pat Jurginių. Pasiruošimas Velykoms trukdavo visą Didžiąją savaitę, kiekvieną dieną sureikšminant įvairiais papročiais.

Švaros diena

Visa Didžioji savaitė būdavo kupina darbų. Tačiau ypatingai reikėtų išskirti Didįjį ketvirtadienį, dar vadinamą žaliuoju ar švariuoju ketvirtadieniu. Juk reikėdavo viską, kas per žiemą buvo įjuodę ar aprūkę, iššveisti, visas pakampes išmazgoti, langus išvalyti ir būtinai drabužius išvėdinti. Tą dieną būdavo didžioji namų ruoša ir tvarka. Net patys mažiausieji nesėdėdavo užpečky dyki – jie eidavo į mišką ieškoti žalumynų, dar po žiemos speigų likusių žaliuoti bruknienojų, meškauogių ar amalo šakelių, kuriais po to puošdavo namus. Kas gi mums trukdo ir šiais laikais išsivalyti namus ir sielą, atsisveikinti ir išmesti iš jos viską, kas ten pajuodo ir užsigulėjo…

Vėlių velykėlės

Kitos dienos labiau būdavo susijusios su susikaupimu ir maldomis. Vieną jų – dažniausiai Didžiosios savaitės trečiadienį – skirdavo vėlėms ir tą dieną vadindavo Vėlių velykėlėmis. Tą dieną suaugusieji kartu su vaikais lankydavo kapus. Čia ne tik juos sutvarkydavo, bet ir mažiesiems parodydavo, kur ilsisi jų protėviai, papasakodavo apie juos. Graži tradicija, tiesa?

Ugninių ratų šokis 

Dar viena vaikų pareiga būdavo Didįjį šeštadienį iš bažnyčios parnešti velykinės ugnies. Namuose reikdavo rusenusią ugnį užgesinti ir uždegti jau pašventintą. Ugnį šventindavo klebonas, šventoriuje sukūręs lauželį iš senų, išgriuvusių kryžių. Tada vaikai specialiai paruoštą įdegtą pintę, t.y.ant beržo augantį augalą, liaudiškai vadinamą kempine, užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje ratu, kad žėruotų nuo oro gausos, bėgdavo namo. Iš šono žiūrint pavakare atrodydavo kaip ugniniai ratai, riedantys į visas puses. Velykinės ugnies parnešti tėvai dažniausiai siųsdavo vikresnius ir jau susivokiančius beniukus – juk reikėdavo greitai namo su ugnimi parbėgti. Net ir šiandien bažnyčių šventoriuose tokie laužai kuriami. Galite tiesiog Didįjį šeštadienį ir patys susikurti laužą, papasakoti vaikams apie senuosius papročius, apie pavasarišką visa ko atsinaujinimą.

Kiaušinis – tarsi kalėdaitis 

Velykinių pusryčių stalas turėjo būti gausus, kuo daugiau patiekalų, tuo derlingesnių metų buvo galima tikėtis. Neapsieidavo Velykų stalas be baltų pyragų, kiaulienos kumpio ir šaltienos su krienais, dažna šeima lipdydavo sviesto avinėlį. O pačioje garbingiausioje vietoje, apkaišyti bruknių šakelėmis, rugių želmenimis ir kitokiais pavasario žalumynais, stovėdavo margučiai. Margučio dalybomis ir prasidėdavę velykiniai pusryčiai. Būdavo gaspadorius paima jį, padeda prieš save ant stalo ir pasuka. Iš to, į kurią pasaulio pusę šis sustoja smaigaliu, spėdavo, koks bus ateinantis pavasaris. Jeigu į pietus, reikšdavo, kad pavasaris bus šiltas, jeigu į šiaurę – šaltokas, į rytus – žvarbus, o į vakarus – lietingas. Po to šeimininkas padalydavo tą margutį šeimynai, pradėdamas nuo žmonos, o paskui jau duodamas vaikams. Taigi kiaušinį dalydavo į tiek dalių, kokio dydžio buvo šeima. Margučio dalijimas primindavo kalėdaičio dalybas. Ir tai visiškai natūralu – juk kiaušinis yra visa ko pradžia. Kadaise iš šiltų kraštų parskridusių laukinių paukščių kiaušinėliai kartais net išgelbėdavo išalkusiųjų gyvybes. Žmonės tai ir pamini margindami kiaušinius, nes paukštelių jie visada yra margi.

Linksmybės namie

Pakilę nuo velykinio stalo visi – ir maži, ir dideli – eidavo daužyti margučių. Kurio būdavo stipriausias, tam ir tie metai turėjo būti laimingesni. Sakydavo – pirmą Velykų dieną reikia pramušti smaigalį, o antrą dieną jau drūtgalį. Margučiai dažniausiai būdavo išpiešiami prasmingais piešiniais ar simboliniais ornamentais, pavyzdžiui, laiko juosta, kuri tarsi dalijo margutį pusiau, su saulės spinduliais – į vieną kiaušinio galą saulė tekėdavo, o kitoje pusėje ji leisdavosi. Tos priešybės – diena – naktis, šviesa – tamsa, šilta – šalta, leisdavo labiau pažinti pasaulį.

Ne mažiau smagi pramoga būdavo kiaušinių mainikavimai ir ridenimai. Ridenamas loveliu margutis turi paliesti kitus, jau ridentus, nes tada ridentojas galėdavo pasiimti visus, kuriuos palietė savuoju.

Gražiausi margučiai – krikšto vaikams

Pirmą dieną visi praleisdavo ilsėdamiesi namie, į svečius neidavo, nes Velykos – šeimos šventė. Kas kita – antrą Velykų dieną. Pirmiausia iš namų išsiruošdavo vaikai. Jie iki atvelykio arba Vaikų velykėlių turėdavo aplankyti krikšto tėvelį ir krikšto motinėlę. Reikėdavo eiti vieniems, be suaugusiųjų. O tai mažiesiems buvo išties rimtas išbandymas ir nuovokumo patikrinimas – mat nuėjus reikėdavo dar ir gražiai pasisveikinti, palinkėti gerų ateinančių metų, papasakoti, kaip jie patys gyvena, ko naujo išmokę. Argi ne platūs dirvonai vaikų saviraiškai? Iš čia yra kilę ir visokių eiliuotų pasveikinimų. Vienas tokių: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, pirštuką laikau, margučio prašau“. Jeigu pavykdavo gerai pasirodyti, krikšto motinėlė duodavo specialiai tam paruoštų ir ypatingai gražiai skutinėtų margučių. Tai būdavo dar ir santykių atnaujinimas, priminimas, kad be tėvelių, brolių, sesių vaikas turi dar ir globėjus. Ir šiandien krikšto tėvai su vaikais galėtų bent atvirukais pasikeisti.

Beje, apie kitokias dovanas nei margučiai ar kiškio pyragas vaikai net nesvajodavę. Juos ir atnešdavo Velykė – vienų įsivaizduojama kaip senučiukė, kitų – kaip graži jauna mergina. Palikdavo rytą po langu ar gėlių daržely, kartais vaikų specialiai tam paliktuose lizdeliuose.

Supdavosi tik jaunimas

„Supkit meskit mane jauną, kad išvysčiau aukštą kalną…“ – dainuodavo po žiemos lauke sustatytose supynėse supamos merginos. Taip taip, supimasis buvo ne vaikų, o jaunimo pramoga, bent jau per Velykas. Tai būdavo tarsi savotiška apeiga. Merginą pasisupti kviesdavo jaunikaitis, kuris jai simpatizuodavo. Ant ilgų karčių jis merginą išsupdavo kone iki dangaus. Dar tikėdavo – kuo aukščiau ją užmes, tuo ilgesni bus linai, tuo javų pasėlis aukštesnis.

Atvelykis – mažiesiems

Visą Didžiąją savaitę vaikai stebėdavo ir dalyvaudavo tradiciją perduodančioje šventėje. O po savaitės per Atvelykį, dar vadinamą Vaikų velykėlėmis, pakartodavo viską, ką sugebėdavo įsižiūrėti. Vėl visą savaitę būdavo daiginami javų želmenys, kuriuos statydavo ant stalo, kad būtų žalumos, iš vakaro dažydavo margučius, perimdavo iš jaunuolių sūpuokles ir margučių ritinėjimo lovelius. Jei būdavo graži ir nešalta diena, po ilgo sėdėjimo ant pečiaus džiaugdavosi galį ištrūkti į lauką palakstyti, vienas kitą pagaudyti. Mėgdavo žaisti ir tradicinius piemenų žaidimus, kurie būdavo tikro gyvenimo, tiksliau, gyvulių ganymo, imitacija. Pavyzdžiui, kieme rasti akmenukai būdavo avelės, kurias reikėdavo suvaryti į kokią nors duobutę – lenktyniaudavo, kas greičiau tą padarys, arba tas aveles su pagaliu stengdavosi apginti nuo kokio nors plėšrūno, kuriuo irgi būdavo koks nors kieme rastas daiktas.