Konsultuoja gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Kūdikio žindymas“ autorius
Daugybę amžių įvairių šalių aristokratės, net ir Lietuvos poniutės, galbūt saugodamos savo kūno formas ir savijautą, o gal paprasčiausiai todėl, kad taip buvo įprasta, niekada pačios nežindydavo vaikų. Jų kūdikiams būdavo randamos žindyvės, prie kurių vaikai prisirišdavo labiau nei prie tikrųjų mamų.
Ne viena šiandieninė močiutė taip pat galėtų papasakoti, kaip jai ar kaimynei pritrūkus pieno į pagalbą skubėdavo kita neseniai mažylio susilaukusi motina. O štai ką pasakoja apie tuos laikus, kai gimdymo namuose naujagimius laikydavo atskirai nuo mamų, gydytojas K.Vitkauskas: „Mamoms būdavo išdalijami ligoninės indeliai ir liepiama į juos išmelžti iš krūtų po žindymo likusį pieną – kad krūtyse gamintųsi daugiau pieno ir kad dėl jo sąstovio nekiltų krūtų uždegimas. Paprastai tą iš visų mamų surinktą pieną supildavo į vieną indą ir paskui „pagal reikalą“ girdydavo naujagimių palatose tarp nustatytų žindymo valandų nerimstančius mažylius.“
PSO rekomenduoja ieškoti „pieno brolio“
Taigi motinos pieno donorystė nėra naujas dalykas. Tačiau pastaruoju metu, bent Lietuvoje, ne itin populiarus. Vis dėlto, pagal PSO rekomendacijas, jeigu mama TIKRAI negali išmaitinti kūdikio savo pienu, ji visų pirma turėtų susirasti pieno donorę, o ne pulti pirkti mišinuką.
„Visų homo sapiens biologinės rūšies individų pienas gaminamas pagal tą patį genetinį kodą, taigi visų moterų pienas yra labai panašus ir iš esmės tinka visiems kūdikiams. „Laukinių“ gentyse, jeigu kūdikis netenka motinos, jį imasi žindyti kitos genties moterys ir mažylis išgyvena. Žmonija jau seniai pastebėjo, kad maitinti kūdikius gyvulių pienu labai rizikinga. Todėl nenorinčių žindyti poniučių vaikeliams buvo samdomos žindyvės.
XIX a. pabaigoje, ištyrus moters ir karvės pieno sudėtis, pirmiausiai buvo atrasti dideli dviejų maistinių medžiagų grupių – baltymų ir angliavandenių – kiekybiniai skirtumai. Karvės piene yra keturis kartus daugiau baltymų ir pusantro karto mažiau angliavandenių. Imtasi karvės pieną pritaikyti kūdikių maitinimui, jį sumaišant su vandeniu (taip praskiedžiant baltymus) ir pridedant trūkstamo cukraus (angliavandenių). Taip atsirado pirmieji mišiniai.
Mokslo ir technologijų pažanga atskleidė ir vis daugiau abiejų rūšių pieno kokybinių skirtumų bei įgalino mišinėlius tobulinti įvairiais priedais. Tačiau ir dabartiniai garsiausių firmų komerciniai gaminiai neišsprendžia visų su dirbtiniu kūdikių maitinimu susijusių sunkumų. Todėl PSO pirmenybę teikia moterų pienui – pirmiausia vaiko motinos pienui iš jos krūties, o jeigu jos nėra arba ji nežindo – kitos moters (donorės) pienui“, – tvirtina gydytojas K.Vitkauskas.
Kitos moters pieną, o ne mišinuką PSO rekomenduoja rinktis ir per anksti gimusiems kūdikiams maitinti. Dėl to, kad pieno pakaitalo gaminiuose nėra kūdikį nuo ligų saugančių imunoglobulinų, kurių gausu motinos piene.
Svarbu ir pienas, ir žindymas
Kūdikiui naudingiau, nors ir kitos, tačiau vis tiek moters pienas – pačios gamtos moterų vaikams maitinti sukurtas ir per tūkstantmečius ištobulintas maistas. Mišinukas yra konservuoti lengviausiai ir pigiausiai gaunamo, tačiau žmogui genetiškai labai tolimo gyvulio – karvės – išdžiovinto pieno miltai su priedais.
„TIKRAS pagimdžiusių (net ir atliekant cezario pjūvį) moterų negalėjimas žindyti pasitaiko TIKRAI labai retai, – sako K.Vitkauskas. – Žindyti neįmanoma, jeigu abi krūtys amputuotos. Žindyti neturėtų moterys, gydomos citostatikais (ląstelių dauginimąsi stabdančiais vaistais), nešiojančios kraujyje žmogaus T-limfocitinį virusą ar AIDS sukėlėją, sergančios aktyvia plaučių tuberkulioze (tačiau kūdikiui galima duoti steriliai elektriniu pientraukiu ištrauktą jos pieną), turinčios aktyvų paprastosios pūslelinės (Herpes simplex) išbėrimą ant spenelio ar šalia (galima žindyti iš kitos krūties) ir jeigu krūties pūlinys atsiveria į pieno latakų sistemą (galima žindyti iš sveikosios krūties). Beje, pats žindymas, kaip veiksmas, kūdikiui yra svarbus ne mažiau negu motinos (ar kitos moters) pienas. Žindymas naudingas ir motinos sveikatai: saugo nuo pogimdyminės depresijos, naujo nėštumo, krūtų vėžio, osteoporozės ir t. t.“
Koks turėtų būti donorinis pienas
Jeigu jau nusprendžiame savo mažylį maitinti kitos moters pienu, koks jis turi būti?Gerai, jeigu mamos donorės šios laktacijos stažas apytiksliai lygus maitinamo kūdikio amžiui. Ypač skiriasi naujagimiui reikalingo priešpienio ir „subrendusio“ pieno (nuo maždaug dviejų savaičių po gimdymo) sudėtis. Puiku, jeigu donorė dar ir gyvena toje pačioje aplinkoje ir kūdikis jos pieną gauna šviežią (tą pačią dieną arba rytoj ir nepasterizuotą) – tada piene bus ir būtent su toje aplinkoje siaučiančių ligų sukėlėjais kovojančių imuninių medžiagų bei gyvų ląstelių.
Rizikuojame? Taip
Daugumą mamų nuo donorinio pieno paieškų labiausiai atgraso mintis, kad per šį pieną vaikas gali užsikrėsti įvairiomis ligomis. „Jų sukėlėjų į moters pieną gali pakliūti iš kraujo (ligų sukėlėjai, toksinės medžiagos : alkoholis, nikotinas, narkotikai, cheminiai teršalai, vaistai), toliau – iš pieno latakų, jeigu į juos atsiveria krūties pūlinys, dar – nuo nešvarios arba nesveikos spenelių ir krūtų odos, nuo nešvarių rankų, pientraukių, indų… Visa tai išsiaiškinti būtų galima apklausus donorę ir ištyrus jos sveikatą, pieną, taip pat įvertinus namų higieną. Kadangi tikimybė viską tiksliai sužinoti nėra absoliuti, iš donorių surinktas pienas pasterizuojamas – kaitinamas, kad bent žūtų mikroorganizmai“, – aiškina K.Vitkauskas.
Be to, Lietuvoje žindymą skatinantis gydytojas sako, kad, be ligų rizikos, yra ir kitokių svetimo pieno minusų: „Laktuojančiose moters krūtyse pienas nėra visas vienodas. Žindant arba ištraukiant pieną rankomis ar pientraukiu, pirmiausia iš krūties bėga „pradinis“ pienas, kuris skirtas kūdikiui privilioti ir pagirdyti. Jis gerokai saldesnis ir skystesnis už „galinį“ pieną, kuriame yra daugiau riebalų – sotumui.
Donorinis pienas gali būti per liesas, jeigu moteriai pavyksta ištraukti tik pradinį pieną. Per skystam pienui greitai tekant žarnynu, spėjama įsisavinti tik dalį per gausiai jame esančios laktozės (pieno cukraus), kuriai šilumoje rūgstant išsiskiria dujos. Dėl to kūdikį gali varginti pilvo diegliai ir dažnas, viduriavimą primenantis tuštinimasis skystokomis (dėl vandens pertekliaus) putotomis išmatomis.
Pienas gali būti kūdikiui ir per riebus, jeigu donorė jam tiekia tik po savojo kūdikio žindymo išmelžtą „galinį“ pieną. Jame riebalų koncentracija kelis kartus didesnė negu „pradiniame“ piene. Šaldiklyje ilgai laikytas, riebusis pienas atitirpintas gali būti kartokas. Beje, reguliariai ištraukiant „galinį“ pieną, donorės krūtyse skatinama nuolatinė pieno pertekliaus gamyba ir jos pačios kūdikis gali kentėti nuo jau minėtų pilvelio bėdų, kylančių dėl „pradinio“ liesojo pieno vyravimo jo mityboje.
Be to, pasterizuotas ir paverstas ledu ilgai laikytas pienas (namų sąlygomis šaldiklyje motinos pieną galima laikyti tris mėnesius) netenka beveik viso imunitetą stiprinančio ir nuo infekcijų saugančio užtaiso (suyra imunoglobulinai, žūsta ląstelės) – tampa tik beveik pusiau konservuotu maistu. Kaip jau žinome, visiškai konservuoti yra dėžutėse pardavinėjami milteliai mišinukams gaminti.“
Ar reikėtų Lietuvai pieno banko
Kalbantis šia tema, viena kūdikio savo pienu negalinti maitinti mama prisipažino, kad gal ir svarstytų maitinti mažylį donoriniu pienu, tačiau tikrai neleistų kitai moteriai jo žindyti: „Juk tai taip intymu ir asmeniška. Juk būtent nuo čia ir susiformuoja pirmasis natūralusis motinos ir vaiko ryšys.“
Kai kuriose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, JAV, Venesueloje, net Estijoje yra tam tikri motinos pieno bankai, veikiantys donorystės principu, todėl yra nemokami. Šiuo pienu maitinami neišnešiotukai, sergantys vaikai, netgi suaugusieji po spindulinio gydymo.
Donorėmis norinčios būti motinos pirmiausia ištiriamos (dėl ligų), taip pat ištiriamas ir pieno mėginys. Tačiau apie pieno banką Lietuvoje gydytojas K.Vitkauskas yra skeptiškos nuomonės: „Dabar kartu ar bent netoli gyvenančią žindyvę tikriausiai nebūtų lengva rasti. Be to, civilizuotose šalyse leisti kūdikį glausti prie svetimos moters krūties yra nepopuliaru. Tikimasi, kad „nuasmenintas“ pasterizuotas pienas iš pieno banko būtų patrauklesnis.
Kai prieš keletą metų stažavausi Anglijos ir Škotijos vadinamosiose kūdikiui draugiškose ligoninėse, mačiau tokius „bankelius“ – iš motinų surinkto perteklinio pieno buteliukų ir maišelių prikrautus šaldytuvus. Dauguma jų taip ir likdavo nepanaudoti. Taigi, santykinai nedidelė nauda, bet ganėtinai brangus organizavimas (ypač tikrinant donores ir pieną).
Daug vertingesnis yra pačios gamtos sukurtas natūralus naujagimių ir kūdikių maitinimas – žindymas. Todėl aš nesmerkiu Lietuvos gimdymo įstaigų už tai, kad jos neužsiima donorinio pieno bankininkyste ir nuoširdžiai pritariu jų pasirinktam keliui – propaguoti žindymą, mokyti nėščiąsias ir teikti veiksmingą pagalbą jau pagimdžiusioms mamoms.“
