Mūsų pačių nusiteikimas
Aš mėgstu kartoti, kad labai dažnai sunkiau už vaikus adaptuojasi tėvai. Pavyzdžiui, aš pati verkdavau vos ne kasdien, palikusi sūnų su aukle, o vėliau ir lopšelyje. Kai jis raudodamas man mojuodavo, plyšdavo širdis. Tačiau kai jis tą patį darė ir ketverių su puse, tai jau buvau perdegusi ir apsipratusi su mintimi, jog maniškis – toks vaikas, kuris tikriausiai iki aštuoniolikos norėtų būti namie su mama. Ar manau, kad vedimas į darželį jį traumavo? Pritariu tėvams ir specialistams, teigiantiems, jog įvairūs straipsniai apie traumavimą – išpūstas burbulas. Galvą guldau, kad mano sūnui buvo sunkiausia todėl, kad aš buvau nusiteikusi, jog jam su manimi geriau. Tai aišku, kad geriau! Būtų blogai, jei vaikui darželyje būtų geriau nei su tėvais! Bet tėvų požiūris turi būti toks, kad vaikui darželyje bus gerai, o adaptacija – neišvengiama išėjimo į darželį dalis.
Psichologinis spaudimas
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai – vienas skausmingiausių išgyvenimų tėvams (ypač jei vaikas, kurį išleidžiate į darželį, yra pirmas!). Be to, Lietuvoje jau taip yra kultūriškai susiklostę, kad jei pati neaugini vaikų – jautiesi bloga mama, nes tik ta, kuri pati ilgai augina vaikus, yra tikra Motina. Tuo tarpu kitos, na, tokios…
Neapgaudinėkime savęs – psichologinį spaudimą labiau patiria tos, kurios apsisprendžia išleisti vaiką į lopšelį vienerių, nei tos, kurios būna namuose dvejus metus. Taigi tas psichologinis spaudimas uždeda didžiulę naštą jau ir taip ant savo sprendimo teisingumu abejojančios mamos pečių. Pripažinkime: visos mes norime būti su savo vaikais. Net ir tada, kai išeiname į darbą. Tačiau ar iš tiesų taip blogai išleisti jį į kolektyvą?
Neverkiantieji – išimtis
Vaikai, kurie neverkia palikti darželyje, yra veikiau išimtys, o ne taisyklė. Vieni verkia keletą dienų. Dauguma verkia keletą savaičių. Treti visad paverkia atsisveikindami, o tėvams vos uždarius duris jau keliauja tyrinėti lopšelio. Yra ir dar viena – sėkmingai apgautųjų – kategorija. Šie mano, kad atvežėte juos į pramogų parką. Džiaugiasi. Ir štai po kokios savaitės supranta, jog šis pramogų parkas, deja, bus kasdienybė. Be to, čia nėra vien tik pramogos. Na, ir jau tada – supratę – duoda garo.
Į ką atkreipti dėmesį
X Ar atsižvelgiama į individualius vaiko poreikius (mitybos, miego, žaidimo)? Kuo vaikas jaunesnis, tuo daugiau reikia apie jį žinoti – mieli tėveliai, papasakokite auklėtojoms viską, kas, jūsų manymu, yra svarbu ir nesvarbu apie jūsų vaiką, tik tada galima tikėtis lengvesnės adaptacijos!
X Vaikai jaučia, jei tėvai arba auklėtojos nerimauja, nežino, kaip elgtis, išgyvena stresą. Suaugusieji turi būti atsipalaidavę, pasitikintys savimi ir laimingi.
X Kuo geresnis, artimesnis jūsų ryšys su auklėtojomis, tuo lengvesnė bus ir vaiko adaptacija. Tai – tarsi tiltas, kurį jūs ištiesite bendradarbiaudami dėl vaiko gerovės. Vienas svarbiausių dalykų, ką daro drauge suaugę žmonės, yra atsakomybės už jaunosios kartos ugdymą pasidalijimas. Todėl labai svarbu, kad su auklėtojomis jūs dirbtumėte išvien, kad išsakytumėte savo nerimą, rūpesčius ir džiaugsmus (beje, tai lygiai taip pat svarbu, džiaugsmai pernelyg dažnai pamirštami!).
X Padėti vaikui galite įvedę į dienotvarkę kuo daugiau rutinos. Pradėjus lankyti ugdymo įstaigą labai svarbu, kad vaiko dienotvarkė būtų kuo labiau nuspėjama. Jeigu galite, atsisakykite kelionių, ilgų pasisėdėjimų su draugais. Tebūnie kuo daugiau ramybės, nuspėjamumo ir aiškumo. Jeigu kiekviena diena bus tokia pati, vaikas greičiau supras (ir apsipras), kaip veikia naujoji sistema.
X Nepamirškite ir to, kad vaikui padeda ir namų dalelė darželyje. Pavyzdžiui, galite į vaiko kuprinę įdėti šeimos albumą (mažyliai labai mėgsta vartyti artimiausių žmonių ir, žinoma, savo nuotraukų albumus), kai kuriems vaikams norisi turėti mamos ar tėčio marškinėlius, dar kitiems – savo knygelę, žaisliuką.
X Jeigu jums atrodo, kad priėmėte teisingą sprendimą – nesiblaškykite. Jeigu auklėtojos elgiasi nuosekliai ir matote, kad atsižvelgia į jūsų prašymus bei vaiko poreikius, galite neabejoti, jog vaikas po mėnesio ar poros jų tikrai adaptuosis. Juk nuosekliai dirbančios auklėtojos kasdien stiprins vaiko jausmą, kad jis gali pasitikėti nauja aplinka ir naujais žmonėmis.
Konsultavo edukologė dr. Austėja Landsbergienė
