Išeinu į darželį!

Greitai ar negreitai pritaps darželyje, jei išvis pritaps – vienas aštriausiai širdį raižančių klaustukų tėvų širdyse. Aišku, vieno atsakymo nėra, nes ir vaikai kitokie, ir tėvai, ir pedagogai. Bet pasikausčius žiniomis, šį etapą išgyventi galbūt bus šiek tiek lengviau visiems

Konsultuoja Žydra Mikalauskė, ikimokyklinio ugdymo pedagogė, edukologijos mokslų magistrė

Kaip manote, nuo kelių metukų vaikučiui geriausia eiti į darželį? Kodėl?

Nėra vieno teisingo atsakymo į šį klausimą. Manau, įtaką daro labai daug veiksnių. Mokslinėje literatūroje dažnai pabrėžiama, kad pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra patys svarbiausi: tada formuojasi jo asmenybė ir santykis su aplinka. Seniau buvo manoma, kad šiuo laikotarpiu vaikui geriau kuo daugiau būti su mama. Tačiau, mano nuomone, jei vaikas neturi raidos sutrikimų,  santykis šeimoje geras, o pasirinkto darželio kolektyvas jam priimtinas, tai pradėti lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą galima ir nuo dvejų ar pusantrų metukų. Mažam vaikui lengviau prisitaikyti prie naujos aplinkos ir reikalavimų, jis greičiau suvokia, kaip reikia elgtis darželyje, tad ir adaptacija gali būti lengvesnė. Tik svarbu stebėti mažylį.

Kaip tėvai galėtų palengvinti vaikučio adaptaciją darželyje?

Sėkminga vaiko adaptacija priklauso nuo daugelio veiksnių. Visų pirma nuo pasiruošimo: vaikas turi žinoti, kas yra darželis, ką ten vaikai veikia, ką jis turės veikti, kada ateis ir išeis. Vaikas turi žinoti, kada tėveliai ateis jo pasiimti, – nevalia meluoti! Mažesni vaikai nepažįsta laikrodžio, todėl reikėtų išvardyti viską paeiliui, pvz.: „Pavalgysi, pažaisi su vaikais, pabūsi lauke, vėl pavalgysi, pamiegosi ir, kai atsikelsi, aš ateisiu.“ Tada vaikai jaučiasi saugiau. Jokiu būdu (ypač pirmąjį pusmetį) negalima vaiko nuvilti, nes dings pasitikėjimas tėvais.

Kitas svarbus dalykas – iš namų patartina atsinešti mielą daiktą. Ir nebūtinai savo – tai gali būti ir mamos ar tėčio koks nors saugus daiktas, jei vaikui taip norisi.

Taip pat svarbu, kad grįžęs namo vaikas gautų pakankamai tėvų dėmesio, kad darželis netaptų vieta, kuri nutolina vaiką nuo šeimos.

Dar ne ką mažiau svarbu atnešti vaikiukui atsarginių drabužėlių. Nesvarbu, kokio jis amžiaus,  juk visko gali nutikti. Jei prireikia rengtis svetimus rūbelius, dažnai kyla didelis nepasitenkinimas ir stresas. Tai ne jo daiktai, jis jų nenori, nepripažįsta, jam nemalonu, nori savo drabužių, kurie primena namus. Todėl apatinių ir pėdkelnių (ar kelnyčių ir kojinių) turi būti po kelis komplektukus, o visų kitų – bent po vienus pakaitinius didesniems ir po du mažesniems.

Kodėl vaikai dažnai taip skausmingai reaguoja į darželį, verkia, kai mama išeina, nors ir sako, kad ten gerai? Kas vyksta vaiko galvelėje ir širdelėje?

Manau, gerai pagalvojęs kiekvienas atsakytų į šitą klausimą. Juk net ir mes, suaugusieji, nerimaujame pakeitę aplinką. Darželis – pirmoji vieta, kurioje atsidūręs vaikas sužino, kad mama jam nepriklauso, kad mama gali dingti ir vėl ateiti. Jam baisu ir neramu, jis dar nėra išbandęs pasitikėjimo pedagogais, nepažįsta vaikų, o mama dingsta. Vaikui pasireiškia savisaugos instinktas, baimė. Suaugusieji, kai bijo, geria raminamuosius, jaudinasi, nemiega naktimis, nustoja valgyti ir pan., tai ko norėti iš vaikučių…

Vaikai, kurie gauna atsakymus į visus juos dominančius klausimus, kurie žino, kada ateis mama ir kad ji tikrai ateis, lengviau išgyvena adaptacijos laikotarpį.

Palankęs darželį ilgiau, vaikas dažnai verkia rytais tik išbandydamas tėvus. Kartais – ir po smagių savaitgalių, kai tėvai skiria jam pakankamai dėmesio, o šis, norėdamas, kad tai nesibaigtų, atėjęs į darželį verkia.

Kiek pabūti su vaiku

Visų pirma vaikas turi būti supažindinamas su darželio aplinka ir darbuotojais. Tai padaryti galima prieš pradedant lankyti darželį arba pirmąją dieną. Pastaruoju atveju vaikas vienas darželyje tą dieną neturėtų likti.

Antrą dieną vaikutį palikti patarčiau trumpai – pusvalanduką, valandą. Per tiek laiko vaikiukas susipažįsta su aplinka, jam dar nepabosta būti.

Nuo kitos dienos vaikas galėtų likti pavalgyti pietų. Kai kuriems valgymas sukelia stresą, tad tokiu atveju tėvai turėtų ateiti vaikams tik susėdus prie stalo, kad mažylis pats galėtų rinktis – ar jam valgyti, ar eiti namo.

Ir tik tada, kai jau vaikas be ašarų sėdi prie stalo, domisi, kaip kiti vaikučiai eina ruoštis pietų miegeliui, galima palikti ir jį. Tačiau tėvai turėtų būti netoli darželio, jei vaikui nepavyktų ramiai atsigulti į lovą, jeigu jis imtų stresuoti, – tokiu atveju jam būtų geriausia eiti namo. Jei bus įkalbinėjamas ar verčiamas miegoti, gali stresuoti dar labiau…

Kai vaikas pirmą kartą pasilieka miegoti, tėvai turėtų jį pasiimti iš karto atsikėlusį. Dar būtų gerai ir toliau kelias dienas pasiimti iš karto po pietų miegelio, kad vaikas jaustųsi ramiau. Tik po kurio laiko, kai mažylis jau ramiai pabunda, reikėtų jam pasiūlyti pavalgyti vakarienę (ar pavakarius).

Tiesa, dar vienas svarbus dalykas, norint palengvinti vaiko adaptaciją, yra neskubėti ir neskubinti vaiko, t. y. leisti jam ryte susiruošti, kaip buvo pratęs anksčiau, neskubinti, nes tai vaikui gali sukelti priešiškus jausmus – kodėl darželis atima tai, ką prieš tai galėjo daryti? Geriau jau ankstėliau atsikelti ir viską padaryti, kaip įprasta.

Verkia ir verkia…

Jei vaikas darželyje nuolat verkia… Savaitę, dvi, tris… Kada sunerimti? Kaip elgtis? Visų pirma, reikėtų pagalvoti, ar tėvai viską padarė tinkamai. Ar vaikas gali pasitikėti jais ir pedagogais. Ar nebuvo padaryta kokia nors klaida. Bet svarbiausia yra kalbėtis su vaiku ir klausti, ko jis bijo, kodėl verkia. Galbūt jį kas nors skriaudžia, gal padėtų, jei auklėtoja skirtų daugiau dėmesio ir pan. O gal vaikui netinka pedagogas? Retai, bet pasitaiko atvejų, kai vaiko ir pedagogo biolaukai tiesiog nesutampa. Tokiu atveju reiktų kalbėtis su vaiku, su pedagogu ir ieškoti sprendimo. Jo neradus – bandyti keisti grupę. Tik tokiu atveju adaptaciją vėl reikia pradėti nuo pradžių, nesvarbu, ar vaikas darželį lankė mėnesį, ar pusmetį. Vienas rodiklių, kad vaikui sekasi sunkiai, – suprastėjęs miegas. Kurį laiką tai gali būti, tačiau, jei vaikas gana ilgai sapnuoja blogus sapnus, reikėtų pasiaiškinti to priežastis, net jei mažylis neverkia likdamas darželyje.

Pyksta ir prieštarauja

O jei vaikas viskam prieštarauja?.. Tarkim, nenori nusirengti, nesutinka miegoti pietų miego, neina valgyti ir pan. Kiek jam galima nusileisti? Tarkim, ar tikslinga leisti vaikščioti apsirengus striukę, jei jis taip nori? Ar galima leisti nemiegoti pietų miego? Kaip į tai reaguos kiti? Žodžiu, kaip „pagauti“ ribą, kada vaikas taip elgiasi, kad jaustųsi saugiau, o kada jau ima manipuliuoti?

Tai vėlgi labai individualu, tačiau pirmieji pusė metų yra adaptaciniai, taigi gali pasireikšti įvairių formų stresas, „streikas“, ligos. Kai kuriems vaikams nusirengti prilygsta kaip mums, suaugusiesiems, apsinuoginti, taigi galima suprasti, jei to daryti nenori. Jei mažylis nenori persiauti šlepečių, vertėtų nupirkti naujas – tas, kurias išsirinks pats vaikutis. Jei orai tinkami ir vaikas neperkais nenusirengęs lauko drabužių, tada galima palikti su jais, jei mažyliui taip geriau. Jei nusirengti vis dėlto reikėtų, tai galima paversti žaidimu: pvz., kiekvienas drabužis „skleidžia“ savitą garsą.

Jei pasirinktame darželyje pietų miegas privalomas visiems vaikams, mažylis jo neišvengs, tačiau tėvai gali atitolinti šį procesą vėlesniam laikui, kai vaikas bus labiau tam pasirengęs.

Maistas darželyje taip pat dažnai kelia rūpesčių, mat čia jis būna iš esmės sveikesnis – su mažiau priedų ir prieskonių – nei namuose (ir kavinėse). Taigi vaikai dažnai atsisako valgyti darželyje. Tėvai su pedagogais turėtų sutarti, kad neverstų vaiko valgyti, jei šis nenori. Jei įmanoma, galima atnešti vaiko mėgstamo maisto.

Pirmus pusę metų į kiekvieną vaiko „nenoriu“ reiktų žiūrėti rimtai, aiškintis, kodėl nenori, ir draugiškai spręsti problemas. Vėliau jau galima tai laikyti manipuliavimu. Tačiau vėlgi, visi tėvai žino vaiko poreikius ir charakterį, žino, kada ir kaip vaikas ožiuojasi, o kada tai jau yra stresas ar kiti adaptacijos padariniai.

Kiekvienam reikia dėmesio

Koks auklėtojų vaidmuo vaikui adaptuojantis darželyje? Kaip jos padeda mažyliui? Tuo labiau kai grupėje – daug vaikučių, o dar jei yra keletas naujokų… Kaip visiems padalyti dėmesį, ypač jei naujokėliai nuolat nori būti šalia ar ant rankų?

Sėkminga vaiko adaptacija labai priklauso nuo pedagogo. Ir tų dviejų rankų (arba keturių, nes dažnai aktyviai įtraukiama ir auklėtojos padėjėja) tikrai neužtenka. Pirmaisiais adaptacijos mėnesiais, kai daug naujų vaikų, pedagogas tampa tik prižiūrėtoju ir guodėju – tuo metu apie ugdomąją veiklą beveik nebūna nė minčių. Pedagogas privalo rasti laiko pakalbinti kiekvieną vaiką, apkabinti, priglausti. Svarbu kuo daugiau laiko leisti ant kilimo – daugiau vaikų turės galimybę būti arčiau.

Jei vaikas labai jautrus ar yra galimybė būti su vaiku namie ilgiau nei iki rugsėjo 1-osios, patartina į darželį ateiti šiek tiek vėliau, nes kokybiškai pabendrauti ir sužiūrėti 15 naujų vaikų ne taip paprasta, ir jautresnieji tikrai gali pasijusti „užmiršti“. Jei vaikas į darželį nueis bent jau spalio mėnesį, tai adaptacija, tikėtina, taps lengvesnė.

Bijote, kad taip ir nepripras?

Tikriausiai būna taip, kad vaikutis darželyje nepripranta? Kokie požymiai tai išduoda ir kada jau galima apie tai spręsti? Kaip tuomet elgtis? Ar geriau padaryti pertrauką, ar ir toliau nepasiduoti?

Viena pedagogė, dirbanti su ankstyvojo amžiaus vaikais, man yra pasakiusi, kad per ilgametę praktiką susidarė nuomonę, jog 1 proc. vaikų yra apskritai netinkami darželiui. Paprastai toks vaikas ištisai verkia, nenori eiti į darželį, jam gali atsirasti netgi psichologinių problemų. Jei per pusę metų nematoma jokia pažanga adaptuojantis, reikėtų rimtai sunerimti ir pagalvoti, ar viskas padaryta taip, kad vaikas patirtų kuo mažesnį stresą. Jei nei tėvai, nei pedagogai, nei psichologai jau nebeturi ko pasiūlyti, tuomet reikėtų pamąstyti apie pertrauką.

Pradėjus lankyti darželį, pirmas kelias savaites geriau nedaryti vaikui jokių „išeiginių“. Vėliau   tokios dienos vaikams nebus labai reikšmingos, jei jos bus motyvuotos. Tačiau jų neturėtų būti daugiau nei „darbo“ dienų, nes tokiu atveju adaptuotis reikėtų jau ne pusę metų, o visus metus.

Tikrai dažna klaida praėjus maždaug mėnesiui atsiimti vaiką iš darželio, nes jis verkia, o po kelių mėnesių ar metų tikėtis, kad eis noriai. Juk vaikas žinos, kad vieną kartą paverkė ir darželio galėjo nelankyti, tuo labiau jei tuo metu su mama buvo namuose.

O ar būna… per lengvai?

Jei vaikas darželyje nuo pirmų dienų adaptuojasi stebėtinai lengvai, ar tai normalu? Ar nebus taip, kad vėliau, po kiek laiko, jis vis tiek turės išgyventi visas naujoko emocijas?

Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl viskas, ką jis daro, normalu. Lengva ir greita adaptacija yra gerai, tačiau ji vis tiek turi būti. Pasitaiko, kad dvi savaites darželį lankęs vaikas trečią savaitę pradeda verkti, bet tada jį sudominti darželiu ir vaikais daug lengviau, nei tą, kuris verkė ilgai ir nuo pat pradžių. Jei sėkmingai ėjęs į darželį vaikas pradėjo verkti, reikėtų išsiaiškinti to priežastis: gal kas užgavo, nedraugavo, gal pedagogas ko nors nesuprato, gal sumažėjo tėvų dėmesio ar pan. Svarbiausia – kalbėtis su vaiku, t. y. ne tik klausti, bet ir girdėti, ką vaikas sako.

Pokalbiai su vaiku

Apie ką geriausia kalbėti su vaiku adaptacijos laikotarpiu pasiėmus jį iš darželio? Ko klausti? Ar tikėti viskuo, ką sako ir pasakoja?

Dažniausi ir man pačiai patys juokingiausi tėvų klausimai: „Ką valgei?“ arba „Miegojai?“. Reikėtų klausti, ką veikė, su kuo žaidė, kaip jaučiasi. Būtų gerai, jei tėvai sužinotų iš pedagogo, su kuriais vaikais mėgsta žaisti jų atžala, ir paklaustų, tarkim: „Ar žaidei su Edvardu? Ar buvo Urtė?“. Verta paklausti, koks žaidimas labiausiai patiko, kas nepatiko. Netgi klausimą „Ar miegojai?“ geriau pakeisti į „Ką sapnavai?“. Svarbu kiekvieną pokalbį paversti linksmu žaidimu, kurio metu sužinomi svarbiausi įvykiai. Reiktų nebijoti pasakyti vaikui, kad ir jūs jo pasiilgote, kad laukėte, kada susitiksite: žinos, jog ilgisi ne tik jis vienas…