1 Atpylinėja
Nuo gimimo iki 6 mėn.
Beveik kiekvienas kūdikis yra nors truputį atpylęs. Dažniausiai dėl to kalta nebrandi virškinimo sistema. Mažo kūdikio stemplės sfinkteris – raumuo, kuris atsipalaiduoja ir laisvai praleidžia maistą į skrandį, o vėliau susitraukia ir neleidžia skrandžio turiniui grįžti atgal, – dar ne visai gerai veikia ir tvirtai neužsiveria. Dėl to mažyliai ir atpylinėja, o jums dešimteriopai padaugėja skalbimo…
Paprastai dėl atpylinėjimo nėra ko jaudintis. Jei kūdikis priauga pakankamai svorio ir pediatras sako, kad jo raida normali, vadinasi, maisto jis gauna pakankamai. Kitas patikimas požymis, kad kūdikiui netrūksta maisto, tai prišlapinti 6–10 vystyklų ar sauskelnių per dieną.
Mažiukas atpylinės mažiau, jei maitinsite dažniau, ne per daug išalkusį (tada valgys ne taip godžiai ir neprisiris daug oro), maitinant jo galvytė bus aukščiau, o pavalgiusį palaikysite stačią.
Tačiau kartais atpylinėjimas – visai ne niekis. Jei kūdikis nepriauga svorio, labai verkia, springsta, o jums atrodo, kad jam skauda pilvą, jam gali būti gastroezofaginis refliuksas. Gydytojui diagnozavus, mažyliui skiriami rūgštingumą mažinantys vaistai.
2 Kiek tiršto maisto, kiek pieno…
Nuo 4 iki 12 mėn.
Kai kūdikiai patiria tiršto maisto teikiamus džiaugsmus, jie gali pradėti gerti mažiau mamos pieno ar mišinio. Tėvai sutrinka svarstydami, kas svarbiau, – ar piene, ar papildomame maiste esančios maistingosios medžiagos.
Mamoms tai tarsi dilema. Nors kūdikiui jau tikrai reikia papildomo maisto, mamos pienas ar mišinys ir toliau išlieka svarbia raciono dalimi, nes čia esantys riebalai reikalingi smegenų, o kalcis – kaulų sistemai vystytis. Kūdikio išgeriamo pieno (ar mišinio) kiekį mažinti reikia laipsniškai. Kūdikiai patys pasirenka suvartojamo maisto proporcijas – jų normų ribos labai plačios. Jei kūdikis auga ir vystosi normaliai, jums nėra ko jaudintis.
Bet ko vis dėlto duoti pirma – pieno ar tiršto maisto? Nuomonių yra visokių, tačiau specialistai rekomenduoja pirmiausia duoti krūtį, tyrę palaikyti antram patiekalui, o galiausiai vėl viską „nuplauti“ pienuku. Kodėl šitaip? Jei tirštą maistą siūlysite alkanam kūdikiui, jis gali būti pernelyg išsiblaškęs stumdydamas maistą burnoje ir jį išstumti.
Jei esate neramūs, atsargumo dėlei paskaičiuoti linkę tėvai, tuomet jums – specializuotoje literatūroje pateikiamos rekomendacijos, kiek ir ko reiktų suvartoti per parą. (Viename kūdikių tyrės vidutinio dydžio indelyje yra 35–70 kalorijų).
6 mėn.
- Iki 100 kalorijų tiršto maisto.
- 50–150 min. žindymo, arba 800–1200 ml.
9 mėn.
- 200–300 kalorijų tiršto maisto.
- 40–120 min. žindymo, arba 700–1000 ml.
12 mėn.
- 300–500 kalorijų tiršto maisto.
- 10–90 min. žindymo, arba 600–900 ml.
3 Visą dieną kramsnoja…
10 mėn. –2 m.
Mažyliui nieko nėra nuostabesnio, nei aptikti, kad jis gali pats nusigauti iš taško A į tašką B! Na, ir nuo tos akimirkos jis mieliau keltųsi ir eitų nei sėdėtų ir valgytų.
Kadangi vaikų skrandžiai mažyčiai, daug mažų kąsnelių per dieną užtikrina jiems reikalingą kalorijų kiekį gyvybingumui palaikyti. Pavojus tas, kad nuolat užkandžiaujantis vaikas retai renkasi sveiką maistą. Dažniausiai obuoliukas, džiūvėsiukas, sūrio lazdelė ir pan. neturi tokios maistinės vertės kaip specialiai paruošti, subalansuoti pietūs ar vakarienė. Todėl jei jūsų mažylis valgo visur, tik ne prie savo staliuko, turite jo užkandžiais rūpintis ne mažiau nei įprastu maistu. Jums svarbu pasirūpinti, kad juose netrūktų mineralų ir vitaminų, pvz., sausainius keiskite viso grūdo duona, pasirūpinkite papjaustyti įvairių vaisių ir daržovių, prieinamoje vietoje padėkite virtos mėsos kukuliukų ir kt.
Tačiau nepamirškite ir to, kad niekada nevėlu pradėti diegti gerų mitybos įgūdžių. Specialistai rekomenduoja nors vienam valgymui susėsti visa šeima prie stalo. Todėl nenuleiskite rankų ir vis bandykite savo gyvsidabrį bent kelioms minutėms pasodinti į kėdutę, kai visi valgo. Maždaug 2-metį jau galima dažniau privilioti prie bendro stalo, leidžiant pačiam pasirinkti, ką įsidėti į lėkštę iš keleto siūlymų.
4 Vieną dieną valgo daug, kitą – nieko
12 mėn. –3 m.
Pasak mitybos specialistų, jaudintis nėra ko. Daugeliu prasmių vaikai geriau nei suaugusieji įsiklauso į savo alkį. Suaugę žmonės tiesiog ima ir pavalgo, nes prieš save mato lėkštę (o kartais tiesiog iš neturėjimo ką veikti), o vaikas natūraliai geriau suvokia savo apetitą. Be to, antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais pasitaiko daug greito augimo šuolių, kurie sužadina apetito priepuolius. Tokie epizodai užeis ir praeis. Ką norime tuo pasakyti? Nekamuokite savęs, versdami vaiką valgyti.
Žinoma, stebėkite, ką jis valgo, kai valgo (kad tai nebūtų vien bevertis maistas). Taip pat – kad visų kalorijų neišgertų (per daug pieno ar sulčių mažina potraukį prie maisto). Sultys yra didelis nevalgiukų blogis, o ir šio įpročio atsisakyti nelabai lengva. Pradžioje jas vis labiaus skieskite, o pieną keiskite kitais jo produktais, pavyzdžiui, jogurtu.
5 Valgo tik makaronus (pavyzdžiui…)
Būna vaikiukų – ir nemažai, – kurie valgo tik keletą pamėgtų produktų ir nieko daugiau. Suaugusiajam atrodo neįmanoma kelis mėnesius valgyti tą patį, bet mažyliams tai visiškai natūralu, nes jie žydi ir klesti tik būdami komforto zonoje. Pažįstamas maistas jiems kas dieną suteikia taip reikalingo saugumo. Be abejo, reikalaudami vieno ir atsisakydami viso kito, vaikai dar ir pasitikrina tėvelių nubrėžtas ribas.
Pasistenkite per daug nereaguoti, nes antraip vaikai gali pradėti naudoti maistą dėmesiui gauti. Jei iš tiesų labai nerimaujate, susirašykite viską, ką vaikas valgė per savaitę, ir parodykite pediatrui. Jis padės jums nuspręsti, ar atžala gauna pakankamai maistingų medžiagų.
Daugeliu atvejų, jei vaikas auga sveikas ir jo raida normali, laikinai ribotas valgiaraštis didelės žalos nepadarys. Tokiam vaikui galima skirti papildomų geriamų vitaminų. Nespausdami ir toliau raginkite vaiką ragauti naujo maisto, padėdami jo toje pačioje lėkštėje šalia pageidaujamo. Anksčiau ar vėliau mažylio smalsumas turėtų nugalėti.
