Konsultuoja dietologė Žana Antonova
Gurmanas – nuo dvejų…
Pirmiausia reikėtų išaiškinti, dėl kokios priežasties vaikas atsisako mėsos. Žinoma, tai yra pakankamai sudėtinga, nes mažieji tų priežasčių gali turėti begales. Maža to, dažniausiai tik patiems vaikams tos priežastys atrodo suvokiamos ir paprastai būna sunkiai paaiškinamos. Pasitaiko, kad mažyliai natūraliai perima vegetariškos mitybos tradicijas iš tėvų. Kitus paveikia tėvų komentarai prie stalo, bendraamžių nuomonė ar tiesiog negražiai atrodantis patiekalas.
Jau seniai pastebėta, kad maždaug nuo dvejų–trejų metų vaikų racionas tampa labai siauras ir tas laikotarpis dažnai užsitęsia iki pat mokyklos. Vaikas renkasi tik tuos jogurtukus – ir jokių kitų, tik vienos rūšies košę – ir baigta. Tėvai tik veltui gaišta laiką, bandydami įsiūlyti ko nors įvairesnio… Sulaukus penkerių–šešerių tas gurmanas tampa dar išrankesnis, nors, atrodytų, nebėra kur… Tačiau be mėgstamų ir nemėgstamų patiekalų pasirinkimo, jis dar ir tikrina suaugusiųjų reakcijas.
Rodiklis – sveikata
O kada ponas išrankusis suminkštės? Tėvai turėtų apsišarvuoti kantrybe – tai laikinas periodas ir tokie vaiko pasikeitimai yra laikomi normaliais. Iš tikrųjų nieko bloga, jei vaikas nenori vieno ar kito produkto. Galbūt jam nepatiko jo skonis, kvapas ar spalva, būna, kad mažasis atsisako karšto ar labai šalto maisto. Tiesiog jam neskanu. Juk ir mes patys ne visus maisto produktus mėgstame.
Nieko tokio, jei dvigubai dažniau reikia virti makaronus, manų košę ar kepti blynus (mat nieko kito nevalgo…). Išrankumo pirmūno racionu vertėtų susirūpinti tada, kai vaikas ima dažnai sirgti, prastėja jo vystymosi rodikliai. Proporcingai didėjantis mažojo svoris ir ūgis – bene svarbiausias indikatorius, parodantis, kad jam netrūksta maisto medžiagų.
Mėsos vis dėlto reikia…
Pasitaiko, kad patys tėvai nusprendžia už vaiką – pratina prie vegetariškų patiekalų. Tai turi būti labai apgalvotas žingsnis, nes tuomet mėsą reikia keisti kitais produktais. Ir labai gerai išmanyti – kokiais.
Mėsa – vienas svarbiausių geležies šaltinių, todėl iškyla anemijos (mažakraujystės) grėsmė. Ne paslaptis, geležis iš mėsos įsisavinama daug greičiau nei iš augalinės kilmės produktų. Todėl įvairūs tyrimai konstatuoja – mėsa, žuvis ir pieno produktai mažam organizmui būtini.
Griežtas vegetarizmas gali būti mitybos nepakankamumo priežastimi, sukelti vitaminų ir mineralų (ypač vitamino B12, vitamino D, kalcio, geležies, cinko) trūkumą. Tai neigiamai atsispindi vaiko augimo, vystymosi procese: mažas ūgis, svoris, dažnos ligos, emociniai ir/ar intelektiniai sutrikimai.
Gal nežinojote?..
■ Mažasis nenuorama per dieną turėtų suvalgyti 2–3 porcijas liesos mėsos arba paukštienos. Viena porcija sudaro 30–60 gramų tokios mėsos.
■ Mūsų organizmas turi savybę prisitaikyti. Tarkim, paprastai geležį iš maisto jis įsisavina sunkiai – tik apie 10–15 proc. Tačiau jei jos pradeda stigti, tuomet ima įsisavinti daugiau – apie 25 proc.
■ Rūkyta ar virta dešra priskiriama prie mėsos produktų, bet vaiko racione ji tūri būti labai retai. Rūkyti mėsos gaminiai yra sunkiai virškinami, jie turi kancerogeninių medžiagų, daug druskos. Virtos dešros maistinė vertė yra labai menka: ji kupina sočiųjų riebalų rūgščių, įvairių maisto priedų. Kai kuriose dešrose iš viso labai mažai natūralios mėsos.
■ Jei vaikas nemėgsta troškinio su mėsa ar kotleto, išmėginkite kitokius jų paruošimo būdus. Reikia stengtis, kad vaikas per dieną gautų bent nedaug mėsos su kitais produktais, pvz., pagaminti tirštą pertrintą mėsos sriubą su daržovėmis, pakeisti vieną mėsos rūšį kita, pagaminti naują padažą prie mėsos, „paslėpti“mėsą blynelyje ir pan.
■ Kuo pakeisti? Jeigu vaikas visiškai nevalgo raudonos mėsos, jo racione turi būti daug geležies bei vitamino C (jis pagerina geležies įsisavinimą) turinčio maisto. Tai būtų ankštiniai produktai (žirniai, pupelės, avinžirniai, pupos ir kt.), džiovinti vaisiai, kiaušinio tryniai, riešutai, įvairios sėklos, sojų varškė, mėsos pakaitalai (pvz., iš sojų pupelių), tamsiai žalių lapų daržovės.
■ Įvaizdžio galia tokiame amžiuje – milžiniška. Vaikams labai svarbu kaip pateikiamas patiekalas: įdomiai papuoštas pritrauks vaiko akį ir jeigu jis nesuvalgys, tai būtinai paragaus.
■ Grynas oras gerina apetitą, todėl nevalgiukai lauke turėtų būti kuo dažniau.
Valgymas ir (ne)malonios emocijos
Konsultuoja psichologė-psichoterapeutė dr. Lina Kalinauskienė
Penkiametis atsisako valgyti mėsą. Ar tam įtaką gali daryti psichologiniai veiksniai? Gali atsisakyti dėl to, kad nepatinka mėsos skonis, kietumas, patiekimas. Be to, reikia išsiaiškinti, kodėl mažasis stumia mėsos patiekalus į šalį. Atsakykite į klausimus: ar nustojo valgyti tam tikru metu, ar niekada neparagavo? Vaikas gali turėti baimių, susijusių su tam tikru maistu. O gal jis tiesiog yra labai išrankus. Išrankumą maistui gali lemti genetinis polinkis, valgymo aplinka, santykiai su tėvais (bendravimo sunkumai, kova dėl kontrolės), vaiko emocijos.
Ar įmanoma vaikui įsiūlyti tam tikrą maistą, jei jis kategoriškai atsisako ir „budi“ prie lėkštės? Nereiktų siūlyti. Jei 10 min. nevalgo patiekto valgio, maistą galima nuimti nuo stalo. Niekuomet nereikia maitinti per prievartą, nes yra svarbu, kad valgymas būtų susijęs su maloniomis emocijomis. Vaikas turi rinktis, ką valgyti, už valgymą ar nevalgymą nereikia nei bausti, nei skatinti. Tegul vaikas valgo tada, kai pajaus alkio jausmą. Svarbu leisti pajausti alkį (pasitaiko vaikų, kurie jo niekada nebuvo patyrę).
Vaikui labai svarbu, kaip maistas atrodo, ir tik tada jis renkasi: valgys ar ne. Su kuo tai gali būti susiję? Su malonumo jausmu. Gražiai paruoštą maistą malonu valgyti ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam.
Tėvai verčia valgyti, neleidžia nueiti nuo stalo, kol nebus tuščia lėkštė, skatina saldumynais ir pan. Kaip toks elgesys gali atsiliepti vaikui ateityje? Vertimas valgyti ar vaiko baudimas ilgu sėdėjimu prie stalo, kol lėkštė nebus tuščia, sukelia vaikui pykčio, baimės, pažeminimo jausmus. Spaudimas valgyti skatina valgyti mažiau, sukelia dar didesnį pasipriešinimą, padidina tikimybę, kad vaikas to kišamo maisto ateityje nemėgs. Juk brukamas maistas jam asocijuojasi su pykčiu, todėl vėliau pamėgti tokį maistą gana sunku.
Vaikas sako, kad darželio maistas skanus, mėsa ten skani, o namie – neskani. Ar tai galima traktuoti kaip tam tikrą manipuliaciją, dėmesio stygių? Jei kalbėtume apie psichologiją, tai išties gali būti vaiko būdas paprašyti papildomo dėmesio ar išlieti savo pyktį. Bet reikia atkreipti dėmesį ir į realybę – gal jūsų atžala dar neišalko, gal mėsa kitaip paruošta ir jam iš tikrųjų neskanesnė. Galima pasikalbėti su mažuoju, kokie patiekalai jam skaniausi. Gal įtakos turi valgymo aplinka (darželyje valgo visi kartu, namie taip pat rekomenduojama valgyti visai šeimai kartu). Prie stalo patiriamos emocijos taip pat turi įtakos. Tarkime, jei valgant kyla konfliktai tarp vaiko ir tėvų, tai mažina apetitą, maistas namie gali atrodyti neskanus.
Ar duoti papildomai geležies?
Pasak šeimos gydytojos Aurikos Jurevičienės, jei vaikas atkakliai nevalgo mėsos, per prievartą tikrai jos nereikėtų jam kišti. Aišku, verta pasiūlyti skirtingos rūšies mėsos ar skirtingai paruoštos, gal tai padės. Bet jei ne – tai ne, nes vaikas dažnai instinktyviai atsirenka, kam jo organizmas pasiruošęs ir ko jam tikrai reikia. Kartais turime tikrus vegetarus iš prigimties, o ne iš įsitikinimo, kaip daugelis suaugusiųjų. Tokių vaikų dažnai organizmas prisitaikęs taip, kad išsunkia geležį iš kitų maisto produktų, ir atlikus kraujo tyrimą rodikliai būna visai neblogi. Nors tai nėra taisyklė.
Tokiems vaikams galima duoti profilaktiškai geležies turinčių preparatų, bet tai neturėtų būti gydomosios geležies dozės. Atliekant kraujo tyrimą kreipiamas dėmesys ne tik į hemoglobino kiekį, bet labai svarbu, kiek yra eritrocitų bei koks eritrocitų dydis ir kaip jie užpildyti hemoglobinu. Pagal tyrimus galima orientuotis, ar vaikui reikia profilaktikos, gydymo, o gal galima viską palikti savieigai.
