„Man reikia pagalvoti“
Mamas tarsi koks refleksas kamuoja poreikis tuoj pat reaguoti į situaciją. Daugelis mūsų tiki, kad atsakomąjį žingsnį žengti reikia greitai – tuojau pat priimti sprendimą ir pasiekti susitarimo su ketverių sūnumi ar dukra. Tačiau dėl neapgalvotų žodžių, kurie pirmieji šovė į galvą, vėliau tenka gailėtis ir patiems, ir nuvilti vaiką. Frazė „man reikia pagalvoti“ nesumažina jūsų autoriteto, padeda laimėti laiko ir moko vaiką, kad žmonės prieš priimdami sprendimą pasveria visus privalumus bei trūkumus. Taip formuojamas ir teigiamas įprotis. Jei tėvai frazę, jog jiems reikia pagalvoti, sako dažnai, tai ir vaikas išmoksta atsakingai pasvarstyti prieš priimdamas sprendimus, turinčius ilgalaikių pasekmių. Taigi artėjant laikui eiti į vyresnes klases, vaikas ir savo draugams mokės pasakyti „man dar reikia pagalvoti“ – suprantama, tai padidina tikimybę, kad jam bus lengviau atsispirti svaigalams, spontaniškam sudalyvavimui nelegalioje veikloje ar tiesiog kvailystei.
„Oho“
Ir šis žodis susijęs su sugebėjimu nepulti griebtis veiksmų. Pasakykite tą paprastą „oho“, kai vaikas prisipažins kažko pridaręs ar tai nutiks jūsų akyse (tarkime, apvers pieno pakelį, nors prieš kelias minutes prašėte patraukti jį nuo stalo krašto). Paprasčiausias „oho“ parodo, jog jūs suvokėte, kas įvyko, tačiau neketinate tuoj pat į tai reaguoti. Taip vėl išlošiama laiko pasvarstyti, ko toliau imsitės. Šis žodis stoja skersai vakarietiškos kultūros įskiepyto požiūrio, jog reikia tuoj pat kažko griebtis. Taigi nepamirškite šio žodžio: galite vietoje „oho“ sakyti „še tau“ ir pan., o vaikui ūgtelėjus gal bus kiečiau jį pakeisti į „vau“.
„Paieškokime gerosios pusės“
Lietus. Subyrėjęs „Lego“ statinys. Ar blogiausia iš blogiausių – draugas nebenori eiti kartu į kiemą. Vaikui tai – tikros tragedijos. Norėdami padėti įveikti nusivylimą, neskubėkite jo gelbėti ir traukti iš niūrios nuotaikos. Leidę paliūdėti kur kas labiau padėsite jam išmokti susidoroti su savo jausmais. Aišku, nelengva klausytis ašarojančio vaiko, neva jis niekada daugiau neturės jokio draugo. Tačiau šiam išliejus skausmą prisėskite šalia ir pasakykite: „O gal tame yra ir kažkas gero?“ Būkite pasirengę ir atstūmimui – juk išties nelabai yra kuo džiaugtis, kai su tavimi nenori žaisti. Ir vis dėlto atraskite pozityvią puselę – galbūt vis tiek galite išeiti į lauką, nors Tomas ir atsisakė, namie galima surengti šokinėjimo per virvutę varžybas arba kartu iškepti pyragą. Taip vaikas mokomas susitaikyti, prisitaikyti ir džiaugtis tuo, ką turi.
