Konsultuoja psichologė Valdereza Svetikienė
Iš tiesų mamos ir tėčiai įvairiais auklėjimo klausimais nesutaria dažnai. Iš esmės nesutarimai yra normalus dalykas, ir tai, kad jūsų nuomonės nuolat dėl kažko nesutampa, nereiškia, jog jūsų šeimai gresia skyrybos. Tačiau, nors į šeimą kiekvienas ateina, turėdamas savus įsitikinimus ir įpročius, vaikams reikia pateikti vieną tiesą. Negerai, kai vienas suaugusysis kažką leidžia, o kitas tą patį draudžia. Gana dažnai būna ir taip, kad tėtis vieną ar kitą su auklėjimu susijusį klausimą supranta geriau nei mama.
Kartais moterys vaikais rūpinasi perdėtai ir visą jų priežiūrą suima į savo rankas, o tėvus iš auklėjimo reikalų išstumia nuolatiniais priekaištais: „Ko tu vaiką mokai tokių dalykų?“ ar pan., kol vyrui visai nelieka noro su vaiku užsiimti. Suprantama, tai nėra gerai. Sutuoktiniai turi nuolat tarpusavyje kalbėtis ir vienas prie kito derintis. Daugelis mūsų tai daro per retai.
Daržovių troškinys ar bulvių traškučiai?
Labai stengiuosi vaikus maitinti sveikai. Ruošiu jiems daug vaisių ir daržovių patiekalų. Viskas būna gerai, kol vaikai nelieka tėčio priežiūrai. Jeigu kartu su juo eina į parduotuvę, būtinai nusiperka bulvių traškučių ir kokakolos. Aną savaitgalį pusdieniui išvykau pas tetą, palikusi šeimai sriubos ir troškinio, tačiau jie valgė vien sausainius ir saldainius. Mane toks vyro neatsakingumas tiesiog siutina. Ką daryti?
Žinoma, jūsų pastangos skiepyti šeimoje sveikos mitybos įpročius yra sveikintinas dalykas. Bet būtų naivu tikėtis, kad vaikai visiškai išvengs saldainių ar traškučių. Ir nereikia įžvelgti tragedijos tame, kad tėtis juos retsykiais pavaišina nesveiku, bet gardžiu maistu.
Nepykite, bet iš jūsų pasakojimo atrodo, kad jūsų išvykimas iš namų šeimai yra tarsi šventė, kurią norisi apvainikuoti skanumynais. Atrodo, kad jūs esate labai rimta, racionali, visais besirūpinanti moteris, bet namuose trūksta progų atsipalaiduoti ir pasidžiaugti gyvenimu. Tad galbūt jums vertėtų namuose sukurti kokių nors sveikuoliškų švenčių?
Galima-negalima
Mūsų pusantrų metų mergytė labai smalsi, nori viską apžiūrėti ir ištirti. Aš jai leidžiu tai daryti, išskyrus tai, kas jai būtų pavojinga (elektros lizdai, dujinė viryklė ir pan). Tačiau tėtis nori vaiko neleisti ir prie stalčių, ir prie spintelių, ir prie rankinių, ir pan. Dėl to vis labiau baramės…
Gali būti, kad net ir jūs vaikui draudžiate gana daug. Jį privalu supažindinti su viskuo – kaip atidaryti bei uždaryti stalčių, neprisiveriant pirštukų, kodėl negalima liesti elektros lizdo ir pan. Kuo anksčiau mažuosius smalsuolius su tuo supažindiname, tuo greičiau jiems dingsta noras slapta patikrinti, kas yra ten, kur jų neleidžiame. Būtų labai gerai, jeigu mamos aiškinimus, kodėl kai kurių dalykų daryti negalima, papildytų tėtis su savo vyriškais pastebėjimais.
Aišku, daiktus, kurie vaikui gali pakenkti, laikome jam nepasiekiamose vietose.
Ko gero, jūsų vyras dukrai daug ko neleidžia todėl, kad neturi noro jai nuolat visko aiškinti ir su ja užsiimti. Yra vyrų, kuriems tokiais atvejais paprasčiau atrodo viską drausti.
„Gerietis“ ir „blogietė“
Mano supratimu, gera bausmė vaikui už blogą elgesį – draudimas žiūrėti filmukus. Taigi kartais jam skiriu tokią bausmę. Bėda ta, kad, kai sūnus lieka su tėčiu ir gražiai paprašo, tėtis filmukus įjungia. Bandžiau su vyru apie tai kalbėtis, jis palinkčioja galva, bet, likęs vienas su vaiku, vis tiek leidžia jį prie kompiuterio ar televizoriaus. Ar toks auklėjimas turi prasmę?
Tikrai reikėtų, kad ir mama, ir tėtis, auklėdami vaiką, laikytųsi tos pačios pozicijos. Dabar išeina, kad vienas jūsų namuose „gerietis“, kuris viską leidžia, o kitas – „blogietis“. Patarčiau visko taip nepalikti, o su vyru kalbėtis apie tai, kad turite sūnų auklėti vienodai. Gal pavyks sutarti, kad už filmukų paleidimą atsakinga jūs viena. Arba ieškokite alternatyvių bausmių. Nebloga išeitis – užuot baudus vaiką tuomet, kai pasielgia blogai, paskatinti jį tada, kai elgiasi gerai.
Vaikas nori kačiuko
Mūsų vienturtė šešerių metų dukra labai nori namuose laikyti kačiuką, aš irgi manau, kad jai toks draugas reikalingas. Tačiau vyras kategoriškai pasisako prieš naminius gyvūnus (gal todėl, kad jam pačiam vaikystėje tėvai neleido nieko namuose laikyti…). Nejaugi, perfrazuojant vienos knygelės herojų, „mums taip ir reikės visą gyvenimą nugyventi be kačiuko“?
Būna, kad kai namuose augintinis vis dėlto apsigyvena, tas žmogus, kuris anksčiau jo nenorėjo, prie to prisitaiko ir su gyvūnu netgi susidraugauja. Tad gal ir pavyktų su vyru dėl augintinio sutarti, jeigu jis nėra alergiškas ar isteriškas žmogus.
Tai, kad vaikui reikia kačiuko, neretai reiškia, kad namuose atmosfera pernelyg šalta, kad atžalai trūksta draugiškų santykių su kuriuo nors tėvų. Taigi atkreipkite dėmesį į tai, ar dukrytei namie netrūksta šilumos.
Kartu ar atskirai?
Labai mėgstu keliauti, mielai tą daryčiau ir su vaikais (jiems dabar ketveri ir šešeri). Tačiau vyras visas atostogas ir savaitgalius nori leisti namie ar pas tėvus kaime. Ar bus normalu, jeigu kažkur išvažiuosiu viena? Ir ar tokiu atveju vežtis su savimi ir vaikus (tai man vienai atrodo gana sudėtinga), o gal juos palikti su vyru?
Reikėtų pamėginti su vyru sutarti ir kartu kur nors išvykti – kad ir trumpam, netoli. Galbūt taip jam prabus noras keliauti daugiau. Na, o jeigu dėl to sutarti niekaip neišeina, reikėtų gražiai pasišnekėti apie tai, kad vienam jūsų patinka vienokios atostogos, kitam – kitokios. Paaiškinkite vyrui, kad pailsite tik tuomet, kai išvykstate toliau nuo namų, ir nereikia nieko čia įtarinėti. Taip jau būna, kad kai kam geriausias poilsis – visas atostogas žvejoti, o kitas tuo metu mirtų iš nuobodulio. Tai nereiškia, kad jie negali vienas kito mylėti.
Jeigu atostogauti važiuotumėte be vyro, bet su vaikais, jam būtų ramiau, kad neieškote kito gyvenimo būdo, be to, tai parodytų, kad esate prisirišusi prie šeimos. Taigi yra dvi galimybės – pabandyti vyrą sudominti pažintinėmis kelionėmis arba tiesiog sutarti dėl to, kad atostogas leidžiate skirtingai.
Noriu naujo vaiko!
Mums su vyru jau per 30, auginame ketverių dukrytę. Aš labai norėčiau artimiausiu metu susilaukti antro vaikelio, tačiau vyras sako, kad mums užtenka vieno. Pasak jo, tikrai neverta turėti antro vaiko, mat gyvename nuomojamame bute, uždirbame ne kažin kiek, ir apskritai jis nori ramybės. Aš manau, kad tikrai sugebėtume pasirūpinti dar vienu vaiku. Kaip man vyrą perkalbėti?
Būna ir taip, kad, kai moteris tikrai nori vaiko, imasi gudrybės ir jis tiesiog atsiranda… Dažniausiai tokie sprendimai pasiteisina, nebent vyras būtų itin kategoriškai nusiteikęs prieš. Moterys apie šiuos dalykus paprastai sprendžia širdimi, o vyrai mąsto lyg ir logiškai. Bet, jeigu visos šeimos mąstytų tik logiškai, išeitų, kad daugeliui gimdyti vaikus tinka nebent sulaukus 40-ies, kai ekonominė padėtis pagerėja…
Kadangi jūsų šeimoje ekonominė padėtis nestabili, vyras jaučiasi netvirtai – juk mūsų visuomenėje priimta manyti, kad vyras turi užtikrinti šeimos gerovę. Tad su juo tardamasi dėl antro vaiko, turėtumėte pripažinti, kad ir jūs esate atsakinga už šeimos materialinę gerovę, patikinti vyrą, kad būsite stipri ir nesiskųsite, jeigu finansinė padėtis suprastės. Kitaip sakant, vyras turi jausti jūsų palaikymą, o ne priekaištus. Šeimos ir yra stiprios vaikais, gražiais tarpusavio santykiais, o ne pinigais.
Kartais problemos slypi giliau
Vyras nuolat vaikų ir bičiulių akyse pabrėžia, kad aš nemoku gaminti valgyti. Iš tiesų man ši veikla nepatinka, tačiau blynų vaikams iškepu (skirtingai nei vyras), o ruošti cepelinų ar kepti tortų tikrai nesu nusiteikusi, nes turiu geresnių užsiėmimų. Negi turiu nuolat klausytis replikų, kad esu bloga šeimininkė?
Jums reikėtų kreiptis į specialistą, psichologą ar psichoterapeutą. Iš aprašymo (jeigu situaciją apibūdinote teisingai) susidaro įspūdis, kad priekaištai dėl valgio gaminimo – ne pagrindinė jūsų šeimos problema. Regis, vyrui kliūva ne tik jūsų ruošiamas maistas, bet ir kiti dalykai, kurių jis neįvardija. Ir jeigu gamintumėte puikiai, jis rastų pagrindo jus kritikuoti. Žodžiu, reikia rimtai paanalizuoti jūsų tarpusavio santykius.
