Ir kaip tas mielas vaikelis galėjo taip negražiai jums atsikirsti? Kur jis to išmoko – gal parsinešė iš darželio, o gal įsidėmėjo žiūrėdamas televizorių? Kad ir kaip būtų, nuo jūsų atsakymo priklauso, ar toks mažojo elgesys prigis, ar bus išrautas su šaknelėmis.
Jaučiuosi pralaiminti…
„Ilgai ir varginamai besiginčijant, kuo mano šešiametei rengtis į darželį, liepiau jai eiti į savo kambarį, nusiraminti ir apmąstyti savo toną. Saulė sviedė į mane atšiaurų žvilgsnį, išmetė į šoną vieną klubą ir įsisprendusi į jį ranka tėškė: „Gal tu pati eik į savo kambarį ir nusiramink?“ Sustabarėjau. Mane pribloškė ne tiek jos žodžiai, kiek pats požiūris į mane. Negalėjau patikėti, kad vaikas (mano vaikas!) gali sau leisti šitaip pasakyti mamai!“ – rašo Renata.
Kiekvienų tėvų atsikalbinėjimo toleravimo slenkstis – skirtingas, vis dėlto atžagarus vaiko, kuris dar visai neseniai nepaleisdavo jūsų kaklo svetimoje vietoje, elgesys ir skaudina, ir varo į pasiutimą. Akių vartymo, sarkastiškų pastabėlių ir visokių teisių reikalavimo galite tikėtis iš paauglio, o ne iš šio neapsiplunksnavusio paukštuko. Vis dėlto, ir tėvai, ir specialistai pastebi, kad šitoks elgesys jaunėja. Ir dėl to galima kaltinti tiek žiniasklaidą, tiek visuomenę. Netgi vaikiškuose filmukuose jau tapo įprasta girdėti įžeidžiančiu tonu laidomas pravardes, televizijos laidų vedėjų ar konkursų teisėjų kandžias pastabas, ganėtinai stiprų žargoną realybės šou, tad vaikai dedasi į galvas, kad šitaip kalbėti yra ne tik priimtina, bet ir šaunu, linksma. Laimė, dar egzistuoja priemonių tokiam tonui užkirsti kelią savo namuose.
Stebėtinai normalu
Taip, kartais atžarumas gali būti vaiko pasirinktas būdas susidoroti su stresu naujose situacijose ar įtempta padėtimi namuose, tačiau dažniausiai tai – paprasčiausia vystymosi stadija, kai visaip siekiama deklaruoti savo nepriklausomybę. Tas pats vaikas, kuris siunčiamas miegoti loja: „Gal jau visai išėjot iš proto? Aš dar niekur neisiu!“, po 20 min. apkamšomas lovoje duoda bučkį ir šnibžda: „Myliu tave…“. Jau nuo labai ankstyvo amžiaus vaikai ima siekti autonomijos. Kūdikiai spjauna nenorimą maistą, dvimetukai svaidosi žodeliu „Ne!“, mokyklinukai siekia suvokti savo individualybę ir jiems tampa baisiausiai svarbu pritapti prie bendraamžių. Kiekvienoje stadijoje mėginama patikrinti, kiek gi galima spausti, norint kažką gauti, ir kur jau yra peržengiamos ribos. Šis emocinis virvės į abi puses traukimas – noras ir suaugti, ir pabūti mažiukui – gali sukelti erzinančius, piktus jausmus, su kuriais susidoroti vaikas dar nelabai moka ir nežino kaip.
Bet nors vaikams šitaip elgtis kartais ir normalu, žiūrėjimas į tai pro pirštus gali paskatinti dar nepagarbesnį elgesį. Tarkime, kai esate pavargę ar skubate, o gal tiesiog nenorite, kad su vaikais leidžiamas laikas būtų išeikvotas ginčams ir pykčiams. Nors ir žinote, kad negalima toleruoti šiurkštaus atkirčio, kai paprašote vaiką padėti susitvarkyti, bet kartais atrodo tiesiog paprasčiau ignoruoti tuos „Tu manęs nepriversi!“ ir surinkti išmėtytus žaislus patiems. Vis dėlto, reikia būti tvirtiems ir nepasiduoti, antraip šiurkštumas namie gali išbujoti.
Atminkite, jūs niekuo dėti!
Įsivaizduokite daugeliui pažįstamą situaciją. Vaikas turškiasi ežere. Jūs jau tūkstantį kartų liepėte jam išlipti, o jis, nutaisęs miną „pamėgink mane ištraukti“, tūkstantąjį kartą paneria po vandeniu. Kai trūkus kantrybei įbrendate ir išties jį iš ten gan grubiai ištempiate, jis bloškia: „Nekenčiu tavęs!“. Tai žeidžia net labiau nei pasiuntimas š…kt. Akyse susikaupia ašaros. Ką tokio padarėte, kad nuosavas vaikas priverstų šitaip jaustis?
Nors ir labai sunku nepriimti vaikų dūrio (aštresnio, už peilio dūrį) asmeniškai, kad ir kaip būtų, jie tikrai nemano, kad esate siaubingi tėvai. Vaikai myli savo tėvus, taip jau gamtos sudėliota. Jie tik ne visada nori tą pat minutę pasidėti žaisliukus, išjungti „iPhone’ą“ ar išlipti iš jūros. Atsikalbinėjimas – tai jų susierzinimo išraiška ir strategija, tikintis pasiekti to, ko norisi. Po ilgos dienos, užpildytos suaugusiųjų taisyklėmis bei lūkesčiais, šešiametis gali jaustis bejėgis ir kaprizingas. Tad šiurkštus savo nuomonės reiškimas padeda jiems jaustis vis dar savo gyvenimo valdovais. Įžeidūs žodžiai, kurių prisirenkama iš televizoriaus, vyresnių brolių ar sesių arba net praeivių parduotuvėje, vaikus labai intriguoja. Jie mąsto: „Hmm, skamba kietai. Įdomu, kas būtų, jei juos pavartočiau?“ O su kuo geriau tai išmėginti, jei ne su žmonėmis, kurie tave vis tiek mylės, kad ir kas nutiktų?
Bėda ta, kad vaiko socialiniai įgūdžiai dar nespėję prisivyti verbalinių. Taktiškumas nėra jų repertuaro dalis… Jie dar nežino, kaip išreikšti savo „svarbiuosius“ jausmus ramiai, neįžeidžiant kitų. Ir nežinos, kol JŪS to jų neišmokysite.
Tik neišmokykite, ko nereikia
Jei jūsų tikslas užauginti žmogų, sprendžiantį problemas mandagiai, taktiškai, įsiklausant į kitus, jums patiems būtina namie rodyti, kaip tai daroma. Jei kavinėje gainiojate padavėją ar vartote akis vyrui/žmonai kažką pasiūlius, atminkite, kad šalia viską stebi ir „įsirašinėja“ vaikai. Sarkastiškas dukters tonas galbūt lyg veidrodyje atkartoja jūsų pačios pašnekesius su draugėmis, nors jūs tai darote juokais, nerimtai. Vaikai to nežino. „Filtruokite“ savo juokelius ir atsiprašykite savo vaikų, jei susierzinimui paėmus viršų negražiai pratrūkote.
Apynasris emocijoms
Kai vaikas jus provokuoja, norėtųsi atšauti: „Dar ir kaip galiu priversti!“, bet jei velsitės į žodinę dvikovą, tik parodysite, jog nutrūkti kalbantis su kitu žmogumi – visiškai normalu. Vaikas greičiausiai visiškai negirdės to, ką norite pasakyti, o tik fiksuos pyktį bei puolimą. Kitąsyk jis jums atsakys tuo pačiu, nes paprasčiausiai nežinos kito būdo, kaip bendraujama supykus. Taigi nespėsite nė susivokti, kaip čia taip atsitiko, o jūsų pokalbiai jau bus virtę iečių mėtymu, kai kiekvienas stengiasi, kad jo žodis būtų paskutinis.
Pasitraukite iš mūšio
Kaip? Švelniai pažvelkite ir nuobodžiaujančiu tonu pasakykite: „Žinai, kaip su manimi kalbėti, jei nori, kad išgirsčiau.“ Ir nusisukite. Jokių raginimų, jokių reikalavimų. Kai per daug ginčijamasi ar aiškinama, vaiko žodžiams suteikiama daugiau svarbos, nei reikėtų. Jei toks elgesys kartojasi, ignoruokite jį, galite net išeiti iš kambario: „Kai jau galėsi kalbėti pagarbiai, būsiu virtuvėje.“ Kartais psichologai rekomenduoja „išdirbti“ specialų žvilgsnį, griežtą dėbtelėjimą, kuris kalba garsiau nei žodžiai.
Elkitės su vaiku pagarbiai
Pagarbūs reikalavimai dažniau sulaukia ir pagarbaus atsako. Tai nereiškia, kad jums reikia pagrįsti ir pasiteisinti dėl visko, ko vaiko prašote. Vis dėlto reikalaukite maloniu balsu ir tam tinkamu metu – na, ne tada, kai pradeda rodyti mėgstamą vaiko laidą. Kai galite paaiškinkite, kodėl to reikia: „Atvažiuoja močiutė. Prašau, susirink „Lego“, kad ji užkliuvusi nepargriūtų.“ Leiskite pasirinkti, kada ir kaip vaikas gali tai atlikti: „Ta netvarka man jau nebepatinka. Iki einant į kiemą susitvarkyk.“ Nesitikėkite aklo paklusnumo. Jei vaikas bamba, bet daro, ką palieptas, negirdėkite šito…
Pastebėkite tai, kas gera!
Visi mėgsta būti įvertinti. Jei dažnai sakysite: „Ačiū, tu labai man padėjai“ arba „Oho, tavo kambarys tiesiog spindi!“ ir nepridėsite: „Kodėl taip negalėtų būti visą laiką?“, jūsų vaikui bus lengviau pozityviai elgtis ateityje.
Dar kartą: kaip reiškiame jausmus
Vaikai dažnai nesupranta, kodėl jų žodžiai taip giliai žeidžia. Paaiškinkite, kad jūs užjaučiate vaiką dėl to, kaip jis jaučiasi, tačiau netoleruosite netinkamos tų jausmų išraiškos: „Žinau, kad pyksti/iesi nusiminęs dėl to ar ano, bet mūsų namie taisyklė tokia: gali būti piktas, bet negali būti blogas.“ Stenkitės ne reaguoti į toną, bet išsiaiškinti, kas jį iššaukė: „Girdžiu, kad tu kaip reikiant įpykęs, kodėl?“ Taip vaikas supranta, kad jums rūpi jo nuomonė. O tas, kuris jaučiasi išklausytas, greičiau nusiramins ir papasakos, kas drasko jį iš vidaus. Vėliau jau reikėtų pasiūlyti pasikalbėti ir pasimokyti išsakyti problemą kitaip, kitokiu tonu. Jei viešumoje susiduriate su kito vaiko rėksmingai liejamu įtūžiu, paklauskite saviškio, kaip jam tai atrodo iš šalies. Kai vaikas pats nesėdi ant „karštosios kėdės“, jis gebės tai susieti su savo elgesiu ir pasimokyti.
Labai praverčia ir vaiko jausmų atspindėjimas, tad sakykite: „Tau nepatinka…“, „Tu norėtum…“, „Tau neramu, nes…“. Tai padeda šiurkštumui neįsisiūbuoti.
