Emocinis saugumas jokiu būdu nėra visiška ramybė ir tobula harmonija, nes taip tiesiog nebūna! Pasaulis yra nenuspėjamas ir kintantis, todėl žmogus neišvengiamai patiria įvairių stresų ir netikėtų įvykių. Jeigu vaikas auga psichologiškai saugioje aplinkoje, tai nereiškia, kad jis visai nepatiria nemalonių jausmų ir išgyvenimų, tiesiog jo artimiausia aplinka yra apsaugota nuo fizinės ir emocinės grėsmės.
Psichologė Rosita Pipirienė, tel. 8-685 15 118
Fizinę grėsmę vaikui gali sukelti smurtas, kuris yra naudojamas prieš jį patį arba vaikas mato tai tarp kitų šeimos narių. Smurtu vadinama ne tik mušimas, bet ir purtymas, sušėrimas, tampymas už rankos, pastūmimas. Jeigu tėvams nepavyksta išvengti smurto naudojimo šeimoje, tai bent jau reikėtų atsiprašyti vaiko už tokį netinkamą poelgį ir stengtis kitą kartą susivaldyti, o jeigu nepavyksta – kreiptis pagalbos į specialistus ar lankyti tėvystės įgūdžių kursus.
Psichologinę, emocinę grėsmę vaikui gali sukelti labai daug ir įvairių įvykių. Visų pirma reikėtų paminėti psichologinį smurtą: vaiko gąsdinimai, žeminimas, pravardžiavimas, įžeidinėjimai, erzinimas, etikečių klijavimas, ironija, sarkazmas. Taip pat vaikui yra nesaugu ir tada, kai psichologinis smurtas naudojamas ne prieš jį patį, bet ir prieš kitą žmogų šeimoje. Psichologinę grėsmę vaikas išgyvena ir tada, kai šeimoje yra meluojama, nutylima kokia nors svarbi informacija, vaikas yra laikomas dar per mažu, kad galėtų suprasti ar sužinoti tam tikrą šeimoje egzistuojančią paslaptį. Paslaptys gali būti labai įvairios: vaiko atsiradimo šeimoje istorija ir šeimos gyvenimas (įsivaikinimas iš globos namų, vaiką augina tik vienas biologinių tėvų, pamotės ar patėvio gyvenimas šeimoje, tėvų skyrybos ir t. t.), artimųjų žmonių mirtys (mamos patirtas persileidimas, sesės, brolio mirtis, šeimos narių, giminių, artimų draugų mirtys), paties vaiko ar artimo žmogaus sunki liga ir pan. Vaiką daug labiau žlugdo ir žeidžia ne sunki žinia, bet slegianti tyla, nerimas ir kaustanti baimė, kurių būna pilni namai, kai nuo vaiko yra slepiamos tokios istorijos.
Taip pat vaikui emocinį nesaugumą sukelia jo, kaip asmenybės ir vertybės, nepriėmimas. Vaikas jaučiasi nesaugus ir nepriimtas, kai yra nepripažįstami jo jausmai, norai, poreikiai: neleidžiama liūdėti, verkti, bijoti, pykti, neišklausoma arba pasijuokiama iš jo svajonių, norų. Blogai, kai vaikas paverčiamas įrankiu tėvų tikslams ir lūkesčiams pildyti: jis verčiamas lankyti būrelius, rinktis draugus, kurie patinka tėvams, o ne jam pačiam. Tokioje aplinkoje augdamas vaikas nesijaučia saugus, nes negali būti toks, koks iš tikrųjų yra arba norėtų būti, o turi atitikti kitų norus ir lūkesčius.
Kūdikių nelyginkime, neskubinkime
Kūdikiui psichologinį saugumą užtikrina visų pirma rūpinimasis jo fiziologiniais poreikiais: maitinimu (pagal vaiko biologinį laikrodį, o ne pagal suaugusiųjų nustatytą tvarką ar mamos nuotaikas), ramiu miegu (taip pat pagal kūdikio norą miegoti ar nemiegoti, o ne pagal tėvų dienotvarkę), šiluma, švara. Jeigu visi šie poreikiai yra patenkinami, tai kūdikis jaučiasi psichologiškai saugus, mylimas ir reikalingas.
Kitas svarbus dalykas – leisti kūdikiui augti tokiu greičiu, kuris jam tinkamas. Nereikėtų lyginti vaikelio su visais draugų, giminių mažyliais ar įvairiomis medicininėmis augimo ir vystymosi lentelėmis. Svarbu džiaugtis ir žavėtis būtent tokiu vaiku, koks teko jums, o ne norėti iš jo padaryti kažką, kas atitiktų standartus. Tik pats kūdikis žino, kada jam pradėti kelti galvytę, šypsotis, guguoti ar atsisėsti. Kai tėvai į mažylį žvelgia su priėmimu ir jo neskubina – tada vaikas jaučiasi saugus, galintis būti pats savimi.
Mūsų dėmesys kloja pamatus
Emocinį saugumą kūdikėliui užtikrina fizinis kontaktas. Reikia nebijoti imti mažiuko ant rankų, sūpuoti, glostyti, masažuoti, kutenti ir visaip kitaip myluoti – tikrai jo neišlepinsite, nes tokio amžiaus mažyliams prisilietimų nebūna per daug.
Dar vienas būtinas saugumo atributas kūdikiams – dėmesio rodymas. Tik jausdami tėvų ir kitų artimų žmonių dėmesį, kūdikiai jaučiasi saugūs, ramūs ir laimingi. Dėmesį vaikui galima parodyti įvairiais būdais: jį kalbinti, šypsotis, sekti jam pasakėles, dainuoti, skaityti eilėraščius, žaisti, tiesiog paprastai pasakoti jam tai, ką darote tuo metu.
Kai kūdikis dažnai jaučia mylimų žmonių prisilietimus ir kitaip rodomą dėmesį, jis jaučiasi saugus, nes yra užtikrintas, kad suaugusieji jo nepamiršo, jis yra svarbus. Taip formuojasi kūdikio pasitikėjimas kitais žmonėmis ir visa supančia aplinka, toks pasitikėjimas duoda pradžią jausmui, kad pasaulis yra labiau saugus, negu pavojingas. O toks jausmas jau suaugusį žmogų skatins ieškoti išeities iš probleminės situacijos, nepasiduoti užklupus krizei ar traumai, optimistiškai žiūrėti į gyvenimą, pasitikėti savimi ir apskritai – būti laimingą.
Vyresniems svarbu pabūti dviese
Vyresniems vaikams taip pat labai reikalingas tėvų ir kitų suaugusiųjų dėmesys. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikui labai svarbus dviejų žmonių kontaktas, nes būtent prie keturių akių vaikas jaučiasi reikalingas, mylimas ir nepakartojamas. Kai suaugusysis būna su vaiku tik dviese, skiria jam visą nedalomą dėmesį, o tai užtikrina jo saugumo jausmą, nėra jokio nerimo, kad jis bet kada gali nusisukti į televizorių ar pradėti šnekėtis su kitu šeimos nariu. Vaikas būna ramus ir užtikrintas, kad suaugęs žmogus bus tik su juo.
Dėmesys vaikui turi būti rodomas ne iš pareigos ar atsakomybės, bet nuoširdžiai, tikrai norint. Veikla su mažuoju turi iš tikrųjų sudominti suaugusį žmogų. Būtų ne pro šalį mamai ir tėčiui prisiminti, ką jie mėgo veikti vaikystėje ir gal tą patį pasiūlyti veikti kartu su vaiku – tada tikrai abiem būtų smagumėlis. Reikėtų nepamiršti, kad pats puikiausias dėmesys užima tik keliolika sekundžių – tai mylintis žvilgsnis vaikui į akis, šypsena, apsikabinimas, paglostymas, žodžiai: „Aš tave myliu“, „Gera, kad tu esi“, „Mes džiaugiamės tavimi“ ir t. t.
Vaikų audros – tėvų ramybė
Ūgtelėjęs vaikas pradeda labai daug eksperimentuoti su jausmais. Todėl suaugusieji turi išmokti visus vaiko jausmus priimti bei toleruoti. O kartais ir atlaikyti, nes tai primena gan baisią audrą. Jokiu būdu nedrauskite savo sūnui ar dukrai parodyti, ką jaučia: jeigu liūdi – tegu paverkia, jeigu pyksta – tegu garsiau pašaukia ar padaužo pagalvę, jeigu bijo – tegu prisiglaudžia ar pasislepia už tėvų nugarų, jeigu džiaugiasi – tegu garsiai juokiasi ar šokinėja.
Vaikui saugumą suteikia būtent tėvų kantrybė ir ramybė, kai pats vaikas jau valdytis nebemoka ir pradeda žviegti ar griūva ant žemės, spardosi. Tiesa, tai, kad tėvai išlieka ramūs, nereiškia, kad ir negriežti – jeigu pasakė, kad nepirks vaikui šokolado, turėtų ir nepirkti, nors ir kaip jis rėktų. Bet viduje reikėtų vaiką suprasti ir vis tiek jį mylėti – net ir apimtą isterijos priepuolio. Žinoma, psichologinį saugumą suteikia ne tik vaiko jausmų ištvėrimas ir suvaldymas, bet ir pačių tėvų mokėjimas savo jausmus pažinti, įvardyti ir išreikšti pozityviai, o ne neigiamai.
Aiškios ribos
Negalima pamiršti ir taisyklių, ritualų, aiškių ribų bei susitarimų, kurie irgi suteikia vaikui saugumo, užtikrintumo jausmą. Šeimoje turėtų būti tradicijos, dienos ar savaitės ritmas, įvairūs ritualiniai susitarimai, kurie kartojasi ir prie kurių vaikas pripranta. Būtent pasikartojantys ir vaikui žinomi dalykai sukelia jausmą, kad pasaulis yra saugus, nuspėjamas ir jame gyventi yra ramu, gera. Tradicijos gali būti įvairios: gimtadienių šventimo ritualai, religinės šventės, atostogų kelionės, kitos šeimoje ar giminėje mėgstamos šventės. Dienos ritmas irgi svarbu: rytinis kėlimasis, vakarinis ėjimas miegoti, pasakėlės, kasdieninis pasivaikščiojimas lauke, švaros ritualai ir pan. Gali būti ir savaitės ritmas: kokie būna pirmadieniai, o kokie – šeštadieniai, sekmadieniai?
Net ir draudimai kuria psichologinio saugumo jausmą. Tik taisyklių neturi būti per daug ir svarbu jų laikytis nuosekliai, o ne pagal mamos ar tėtės nuotaikas. Jeigu namie yra taisyklė susitvarkyti žaislus pažaidus ir tik tada pradėti naują, būtų gerai nė syk nenumoti į tai ranka, net jei jaučiatės labai pavargę… Be to, tų pačių taisyklių turi laikytis ir tėvai, nes vaikas jaučiasi saugesnis tada, kai taisyklės galioja visiems šeimos nariams.
Atvirumo galios
Emocinį saugumą suteikia pasitikėjimas vienas kitu, nuoširdus bendravimas. Todėl reikėtų nepamiršti pasikalbėti su vaiku, išklausyti jo istorijas, leisti vaikui išlieti jausmus, išpasakoti savo svajones, norus, fantazijas. Taip pat svarbu tėvams pasidalyti savo vaikystės prisiminimais, ypač tada, kai vaikas pasakoja apie skaudžius dalykus: kai jis kažko bijo, nerimauja, padaro klaidą, jam kas nors nepasiseka, kai jaučia kaltę, gėdą, pyktį, pavydą. Vaikas, išgirdęs, kad ir tėvai patyrė panašių išgyvenimų vaikystėje ir viskas baigėsi gerai, nurimsta, pasijaučia suprastas ir palaikomas. Kitaip tariant – saugus.
Prie nuoširdaus bendravimo labai dera bendra šeimos narių veikla, kuri irgi sukuria emocinio saugumo jausmą. Vaikui labai malonu jausti, kad jis yra reikalingas, kad gali ką nors padaryti šeimos labui. Pavyzdžiui, kartu tvarkytis namuose, eiti apsipirkti, gaminti maistą. Skirkite vaikui pareigas, kurios atitiktų jo amžių ir galimybes, ir už jų atlikimą pagirkite. Taip pat saugumą suteikia laisvalaikio leidimas kartu su šeima: pasivaikščiojimai, judrieji užsiėmimai lauke, kino filmų, teatro, baseino lankymas, įvairūs žaidimai namuose, kelionių planavimas ir dalyvavimas jose.
Leiskime vaikui daryti klaidas
Nebauskime už jas ir nekritikuokime. Jeigu vaikas kažką padarė netinkamai, patarkime, kaip klaidą ištaisyti, o ne moralizuokime ar smerkime jį. Sūnui ar dukrai patyrus nesėkmę, pasiūlykime savo pagalbą, o ne pavadinkime nevykėliu ir viską padarykime už jį. Pagalbą reikėtų suteikti ne per prievartą ir ne dėl to, kad vaiku nepasitikima, o tada, kai vaikas jos paprašo ar tėvai mato, kad vaikas ilgai bandė dirbti vienas, savarankiškai, bet jam su užduotimi susitvarkyti nepavyko. Kai vaikui leidžiama klysti ir jis skatinamas klaidą ištaisyti, o ne baudžiamas už ją – jis auga saugus, pasitiki pasauliu ir savimi.
Savas kamputis
Psichologinį saugumą suteikia ir privati erdvė, kurioje vaikas gali jaustis šeimininku. Tai gali būti užrakinamas stalo stalčius, užuolaidomis (baldakimu) uždengiama lova, savo lentyna rūbams, atskiras kambarys, kartais – galimybė pabūti įlindus į spintą ar po stalu. Svarbu nepamiršti ir asmeninių daiktų: tik vaikui skirti valgymo įrankiai, savas rankšluostis, maudytis skirtos priemonės, ypač svarbus žaislas ar talismanas, kurį galima visur nešiotis, nuosava knygelė, piešimo sąsiuvinis ir pan. Tokie asmeniniai daiktai ir erdvė suteikia vaikui saugumo, užtikrintumo jausmą, įgalina jį pasijusti svarbų, atsakingą ir savarankišką.
