Konsultuoja psichologė Rosita Pipirienė
Tik ar tikrai esate teisi? Ar tikrai mes, suaugusieji, visuomet įsiklausome, kaip jaučiasi pats vaikas? Ne mes, bet jis. Ar tikrai jis būna vienas, nes neturi draugų? Reikėtų nepamiršti, kad vieni žmonės ekstravertai, o kiti – intravertai. Vieni yra atviri tiek aplinkai, tiek žmonėms, jiems patinka didelės kompanijos, susibūrimai, triukšmas, jie nuolat veržiasi bendrauti, o kiti labiau mėgsta laiką leisti vienumoje, nejaučia didelio poreikio bendrauti. Nei ekstravertai, nei intravertai nėra nei geri, nei blogi, kaip ir jų elgesys nėra nei geras, nei blogas. Tiesiog jie tokie yra. Visi esame skirtingi, ir tai yra nuostabu! Todėl visų pirma pasistenkite įsiklausyti į vaiko siunčiamus signalus, o ne nuspręskite už jį patys, vadovaudamiesi tik savo patirtimi (kaip mes jaustumėmės jo vietoje).
Savi interesai – svarbiausi
Vaikai draugystę suvokia šiek tiek kitaip nei mes, suaugusieji. Šis suvokimas bėgant metams keičiasi. Jau dvimetukai toje pačioje smėlio dėžėje bando žaisti kartu. Tik tokio amžiaus pypliams draugauti dar sunkiai pavyksta. Mat jie dar nemoka dalytis, todėl iškyla daugybė ginčų, galinčių pasibaigti net ašaromis. O maždaug penkerių–šešerių metų mažieji, norėdami kartu žaisti, ima burtis į grupeles, jiems tampa svarbi bendruomenė, todėl jie nori būti į ją priimti. Tačiau ikimokyklinukai dar labai egocentriški, todėl jų pačių interesai jiems yra kur kas svarbesni už bet kokią draugystę. Todėl nereikėtų stebėtis, kai draugu tampa tas, kuris tą dieną davė pažaisti su savo žaislu, o kitą diena – tas, kuris pavaišino kokiu nors skanėstu.
Kartais tėvai vaikų draugystes būna linkę matuoti vaikų kvietimais į gimtadienius. Žinoma, tai šį bei tą reiškia, tačiau nereikėtų to suabsoliutinti. Tokio amžiaus vaikai draugus į gimtadienius neretai kviečia remdamiesi mums, suaugusiesiems, ne visuomet suprantama atranka, ypač jeigu dalyvių skaičius yra ribojamas. Vieną draugą gali pakviesti dėl to, kad jis sugeba visus prajuokinti, kitą dėl to, kad jis turi jo svajonių žaislą ir galbūt tokį patį atneš dovanų, o apie trečią gali būti tik šiandien pagalvojęs, nes labai smagu buvo kartu žaisti.
Tikra draugystė – dešimties
Vaikui esant ikimokyklinio amžiaus apie tikrą draugystę kalbėti dar gerokai per anksti. Draugų poreikis iškyla maždaug sulaukus dešimties, kai pradeda vienyti ne tik bendri žaidimai, bet ir atsiradę bendri pomėgiai, interesai. Tada dažniausiai draugaujama su tos pačios lyties asmeniu: mergaitės bičiuliaujasi su mergaitėmis, o berniukai – su berniukais. Ir tai jau nebėra ta situacija, kai šiandien draugauju su vienu vaiku, rytoj – su kitu, o poryt – galbūt su trečiu. Draugystė užsimezga tuomet, kai ir šiandien, ir rytoj, ir poryt noriu draugauti su tuo pačiu asmeniu.
Draugų santykiai turi būti paremti ilgalaikiškumu, nes draugystė – tai įsipareigojimas, atsakomybė ir pagalba kitam. O ikimokyklinukui ir net pradinukui tai pernelyg didelė ir sunki našta. Šiuo atveju galėtume kalbėti tik apie prisirišimą ir norą bendrauti. Tokio amžiaus vaikams visiškai normalu draugus keisti kasdien. Kuo vaikas impulsyvesnis ir emocionalesnis, tuo dažniau keisis ir jo draugų sąrašėlis. Intravertai šiuo požiūriu yra patikimesni. Jie neretai patys nė neieško draugų. Prie jų paprastai prieina tie, kuriems reikia draugijos, t. y. ekstravertai.
Ar tikrai niekas nedraugauja?
Norėdami įsitikinti, ar tikrai jūsų atžala neturi draugų, jokiu būdų neskubėkite šios minties jai pakišti patys. Tegu apie tai prabyla pats vaikas. Išties būna tokių dienų, kada patys mažieji, grįžę iš darželio, mokyklos ar kiemo, patempia lūpą, neva su jais niekas nedraugauja. Tuomet jūsų pareiga – nedramatizuoti ir nepulti karštligiškai guosti vargšelio (taip tik nuvertinsite patį vaiką) ar užversti patarimais (vaikui dažniausiai reikia ne jų, bet būti išklausytam), o išsiaiškinti tikrąją situaciją.
Jūs turite į šią situaciją pažvelgti kūrybiškai ir tiesiog dalyvauti pokalbyje. Gali būti, kad vaikui šiandien buvo nesėkminga diena: galbūt su kuo nors susipyko arba kas nors ką nors pikta pasakė. Patikinkite mažylį, kad jūs jį suprantate ir paklauskite, su kuo jis šiandien žaidė. Jei pasakys, kad su niekuo, paklauskite, o šalia ko sėdėjo, kai, pavyzdžiui, piešė. Kai mažylis įvardys to vaiko vardą, paklauskite, ką jie abu kalbėjo. Galite paklausti, o kas dar su juo tą dieną kalbėjo. Paprašykite išvardyti vaikus, kuriuos jis labiausiai mėgsta, o tada tuos, kurie jį mėgsta. Tokiu būdu mažyliui padėsite pamatyti, kad ne vienas žmogus yra šalia, kad galima ir su kitais draugauti. Neretai paaiškėja, kad tik vienas vaikas tą dieną buvo jam nedraugiškas, ir to gana, kad diena būtų sugadinta.
Tada pasidomėkite, kaip jūsų atžala ketina elgtis rytoj. Jei pasakys, kad nežino, pasiūlykite pagalvoti. Neberkite savo atsakymų. Jūsų pagalba – tai klausimai, kurie vaikui pačiam padės rasti atsakymus. Visi vaiko sugalvoti atsakymai jums turi būti priimtini, išskyrus vieną – kad jis rytoj nebeeis į darželį arba mokyklą. Tokiu atveju turite pasakyti, kad ir jūs kartais nenorite eiti į darbą, nes kartais atrodo, kad jūsų ten nemėgsta. Bet ar jūs galite neiti į darbą? Tą patį galima pasakyti ir apie darželį ar mokyklą.
Kas kita, jeigu vaikas pasakys, kad pats rytoj su niekuo nebedraugaus. Ir tegu, nes tai jo sprendimas, kuris greičiausiai rytojaus dieną pasikeis. Jeigu mažyliui sunku išsakyti savo mintis ir jausmus, pasiūlykite jam nupiešti tai, ko jis norėtų, kad rytoj išsipildytų. Labai svarbu koncentruotis ties geru patyrimu, o ne ties blogu.
Atstumtuosius būtina pastebėti
Vis dėlto yra atvejų, kai tikrai mažylis labai norėtų draugauti, tačiau draugų neturi. Tokius vaikus, dar vadinamus autsaideriais, nesunku pastebėti. Čia kalba nesisuka apie vienkartinius „su manimi niekas nedraugauja“ epizodus. Šie vaikai nuolat būna be draugijos. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį, jei pasikeitė vaiko elgesys, vyrauja nuolatinės nuotaikų kaitos, iš darželio ar mokyklos jis kaskart pareina liūdnas, piktas, o susierzinimą išlieja ant tėvų ar silpnesniųjų, niekada nekalba, ką per dieną veikė ir su kuo žaidė, pradėjo prastai miegoti ar net nebenori eiti į darželį ar mokyklą. Tokiu atveju greičiausiai be pedagogo pagalbos neišsiversite. Nebijokite kreiptis į jį. Kartais pakanka tik išsakyti savo nerimą ir šis randa būdų, kaip nepastebimai pakreipti situaciją viena ar kita linkme ir vaikui padėti.
Pavyzdžiui, jūsų mažylis gražiausiai daro darbelius. Mokytoja gali jo pagamintą darbelį padėti labiausiai matomoje vietoje ir taip atkreipti kitų vaikų dėmesį iš gerosios pusės. Arba tiesiog su vaikais pasikalbėti apie draugystę ir kaip sunku tiems, kurie draugų neturi, paklausinėti, ką jie mano, kaip tokie žmonės jaučiasi.
Tik nedramatizuokime…
Paprašę pedagogo paramos ir palaikymo, patys taip pat nenuleiskite rankų. Atraskite savo atžalos teigiamų bruožų, o vadinamuosius minusus paverskite pliusais. Kiekvienas vaikas moka ką nors geriau už kitus – tą jam nuolat ir pabrėžkite. Net jei tai bus tik mandagus pasisveikinimas su kaimyne. Užrašykite mažylį į kokį nors būrelį – bendraminčių kompanijoje rasti artimą sielą kur kas lengviau. Galite pabandyti susidraugauti su darželio grupės ar klasės draugais ir jų tėveliais, susitarti kartu praleisti savaitgalio popietę ar pasikviesti pas save į svečius. Neretai bendra veikla padeda užsimegzti draugiškam ryšiui tarp vaikų.
Jokiu būdu nedramatizuokite „nedraugavimo“, nebandykite priimti sprendimų už vaiką, o juo labiau – siūlytis į draugus. Pasitikėkite savo atžala ir jos gebėjimu draugauti arba išbūti tas liūdnas ir vienišas dienas. Išklausykite vaiką ir pasistenkite suprasti jo jausmus, o ne be saiko gailėkite jo arba ieškokite jam draugų.
