Ar labai jūsų mažylio elgesį lemia biologiniai veiksniai ir kiek jų išties gali pakeisti tėvai? Atsakymas į abu klausimus – daug. Gamta ir aplinka sąveikauja formuodamos naują asmenybę taip, kaip šaltis ir drėgmė kartu sukuria sniegą.
Pavargę tėveliai tai gali traktuoti kaip gerą žinią – juk nereikia laikyti savęs atsakingu (ar net kaltu…) jei mažylis yra bliovimo čempionas ar skausmingai drovus vaikas. Kita vertus, beveik visuomet egzistuoja viena ar kelios strategijos, kurias taikant galima įgimtą būdą it molį „paminkyti“ taip, kad vaikui ir jums būtų lengviau gyventi.
Verkikas
■ Kiek lemia gamta? Mažylio aimanos ir spiegimai „sureguliuoti“ taip, kad į juos nekreipti dėmesio būtų kone neįmanoma. Tokiu būdu jis sulaukia jūsų reakcijos, ir jei ji tinkama – mainais gaunate ramų, saugiai besijaučiantį kūdikį. Tačiau kai kuriuos kūdikius yra sunkiau nuraminti nei kitus. Ir čia jau išties nemažai prisidėjusi genetika. Tyrimus atlikę mokslininkai įsitikinę, kad net 60 proc. vaiko temperamento yra paveldima. Tarkime, jei jūsų kūdikis priklauso tiems 15–20 proc. ypač jautrių vaikų, intensyviai reaguojančių į viską aplinkui ir dėl tos per didelės stimuliacijos greitai pervargstančių, žinoma, didesnė tikimybė, kad jis daugiau ir ilgiau verks. Daugelis gydytojų jau net liovėsi vartoti terminą „diegliai“ (kuris anksčiau būdavo „pripaišomas“ kiekvienam daugiau nei tris valandas mažiausiai tris dienas per savaitę verkiančiam kūdikiui), bet labai daug tėvelių sutiktų, kad jų kūdikis puikiai atitinka šį apibrėžimą.
■ Ką galime pakeisti. Laimė, visi kūdikiai gimdami atsineša nusiraminimo refleksą, ir sąlyginai paprasta yra jį „aktyvuoti“. Tarkime, pasaulyje populiarus knygų apie kūdikius autorius Dr. Karpas rekomenduoja penkis dalykus – glaudžiai suvystyti į antklodėlę, palaikyti ant šoniuko, „pašušuoti“, t. y. paleisti baltojo triukšmo garsus arba tiesiog raminti sakant „ššš“, ritmingai pasūpuoti ir duoti kažką pačiulpti (krūtį, buteliuką ar čiulptuką). Paeksperimentuokite ieškodami, kas labiausiai tinka jūsų mažajam, – kelių pasiūlytų būdų derinys tikrai turėtų padėti.
Nemiegotojas
■ Kiek lemia gamta? Jei mažylis vis dar neišmiega per naktį, o dieną nusnūsta itin trumpam, iš dalies galite kaltinti ir genus. Vieno tyrimo metu buvo lyginami identiški ir neidentiški dvyniai (pastarieji turi tik pusę bendrų bruožų). Paaiškėjo, kad genai išties lemia, ar ilgai mažyliai išmiega neprabusdami. Beveik visi identiški dvyniai vienodai nubusdavo (arba vienodai nenubusdavo) naktimis, vienodi buvo ir dienos miegelio įpročiai. O štai neidentiškųjų nemiegojimo tendencijos sutapo tik 70 proc.
■ Ką galime pakeisti. Jei mažiukas prastai miega naktį, veiksmingiausias patarimas – dažniau išeikite su juo pasivaikščioti gryname ore dieną. Pasak Liverpulio universitete atlikto tyrimo, gerai naktį miegantys kūdikiai kur kas daugiau laiko dieną praleisdavo lauke nei nemiegiukai. Popietės pasivažinėjimas vežimėlyje suteikia kūdikiui galimybę gauti daugiau dienos šviesos, o tai padeda sureguliuoti jo miegojimo ir būdravimo ritmą.
Keletas nežymių pertvarkų kambaryje – ir kūdikis taip pat gali imti geriau miegoti. Įsigykite tamsias užuolaidas ( kadangi šviesa išties sutrumpina kūdikio dienos ar ryto miegą), labai pravartu įsigyti ar parsisiųsti baltojo triukšmo įrašų – jie neleidžia kūdikiui užfiksuoti aplinkos garsų ir nuo jų pabusti, mat juos slopina, tarkime, lietaus garsas. Šiurenimo, švelnaus gausmo garsai primena tai, prie ko mažylis buvo pratęs gimdoje, ir tai jį papildomai ramina.
Judruolis
■ Kiek lemia gamta? Jei jūsų mažylis nuolat juda kruta, gali būti, kad jis toks gimė. Niujorke atlikto ilgalaikio tyrimo išvadose skelbiama, kad aktyvūs mažyliai dažniau išauga į energingus suaugusiuosius, o štai ramesni išlieka sąlyginai „atsipalaidavę“ ir toliau.
■ Ką galime pakeisti. Tiek tinginukams, tiek nepasėdintiems vietoje reikia sudaryti progų reguliariai pamankštinti raumenis, kurie padės jiems apsiversti, atsisėsti, šliaužti, atsistoti ir galiausiai eiti, bėgti, šokinėti. Turėkite įvairiausių saugių daiktų ir daiktelių, kuriuos mažylis galėtų čiupti, palaikyti, pakratyti, pakramtyti ir numesti. Taip pat kuo anksčiau pradėkite mažiuką reguliariai guldyti ant pilvuko. Taip, netgi tuomet, jei iš pradžių jis protestuoja. Tai treniruoja įvairiausias raumenų grupes, skatina pakelti ir išlaikyti galvytę, atsiremti rankomis į grindis. Tačiau atminkite – guldyti reikia tuomet, kai kūdikis nemiega. Miegoti ant pilvuko pavojinga dėl staigios kūdikių mirties sindromo rizikos.
Bendrautojas
■ Kiek lemia gamta? Ar jūsų atžalėlė drovisi nepažįstamų, ar gal yra iš prigimties flirtuojanti natūra? O gal kažkas per vidurį? Ir visais šiais atvejais genai taip pat nėra niekuo dėti. Remiantis tyrimais (Dr.Thomas ir Dr.Chess), paveldėtas kūdikio temperamentas lemia, ar jis gerai jausis draugijoje, ar mėgs laikytis nuošaliau. Norite daugiau? Žurnale „Developmental Psychology“ publikuotas tyrimas patvirtina, kad įvaikinti mažyliai, kurių mamos apibūdino save kaip intravertes, taip pat buvo labiau linkę į tokį bendravimą.
■ Ką galime pakeisti. Mažylių, kurie iš prigimties linkę bendrauti, ir skatinti nereikia. Tačiau jei auginate „rezervuotą“ pilietį, teks padėti jam šiek tiek geriau jaustis tarp svetimų. Renkite susitikimus su tolimesniais šeimos nariais, draugais bei jų vaikais. Tačiau nestumkite savojo į ratą, stenkitės jautriai priimti jo reakcijas. Tiesiog imdami ir pasodindami tokį vaikutį nepažįstamam ant kelių, tik dar labiau sužadinsite atsargumą – vengs svetimų žmonių ir nepažįstamų situacijų. Verčiau duokite jiems apšilti tiek laiko, kiek jiems reikia.
Taip pat verta ruošti mažąjį susitikti su naujais žmonėmis. Kalbėdami metinukui apie artėjantį susitikimą su teta Lina bei rodydami jos nuotraukas, patį įvykį paversite tikrai ne tokiu baisiu. Jei jis vis tiek apsiverks tetai įžengus pro duris, nesijaudinkite – pamažu mažylis apsipras.
Nevalgiukas
■ Kiek lemia gamta? Netgi prieš pradėdami primaitinti tirštu maistu, galite pastebėti, kad jūsų kūdikio valgymo manieros kažkokios išskirtinės. Pavyzdžiui, vieni žinda ar geria mišinį dideliais gurkšniais, godžiai, mėgaudamiesi, o kiti – lėtai, su pertraukėlėmis… Neabejojate, kad nepasotinamas mažylis išaugs į tikrą gurmaną? Gal ir neklystate. Genai iš dalies lemia tai, ar labai greitai mažylis valgo, ir jo gebėjimą suvokti, kada jis jau pasisotino. O jei vaikutis spjauna burnon įdėtą morką ar kopūstą, genetika tai pat gali paaiškinti dalį priežasčių. Tyrimais įrodyta, kad baimė paragauti nepažįstamų produktų iš esmės yra genetinės kilmės. Mokslininkai įtaria, kad kai kurie išrankuoliai gali būti labai jautrūs skoniui ir ypač kartumui, kuris pajuntamas net tada, kai kitam vaikui „nieko nėra“.
■ Ką galime pakeisti. Kūdikiui, kuris suka nosį nuo nepažįstamo maisto, išplėsti skonių paletę padės kelios strategijos. Paverskite valgymą kūdikio dienos „topu“, t. y. tuo laiku, kai jūs visi smagiai leidžiate laiką. Net jei jo valgymų laikas ne visad sutampa su jūsiškiu, vis tiek ko nors užkąskite drauge, kad sukurtute bendrumo jausmą. Siūlydami naujo maisto, iš pradžių siūlykite po labai nedaug. Jei ima žiaukčioti, žinoma, nekiškite. Tačiau neišsigąskite pasišlykštėjimo grimasų – tai visiškai normali kūdikio reakcija į naujoves. Jei jis kelis kartus atsisako (išsižioti arba nuryti), bandykite vėl. Tai yra – daug kartų. Patvirtinta, kad prieš kažką pamėgstant gali tekti niolika kartų tą dalyką išspjauti… Turėkite kantrybės!
