Kūdikiai yra labai empatiški – jie gerai jaučia savo tėvų jausmus ir emocijas ir juos perima. Niekas neabejoja tuo, kad vaisius, būdamas motinos įsčiose, reaguoja į jos nuotaikas, dėl ko nėščiajai ir rekomenduojama kiek įmanoma vengti streso. Vaisius tampa nerimastingesnis, kai mama susijaudina, ir būna ramus, kai mamai viskas gerai. Nukirpus bambagyslę, šis ryšys nenutrūksta. Kūdikis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais pats aplinkoje dar menkai tesiorientuoja ir tarsi suvokia pasaulį per tėvų prizmę.
Mano nervai – tavo nervai
Jeigu mamai šiuo metu sunkus gyvenimo etapas ir ji nuolat nerimauja, labai tikėtina, kad kūdikis taip pat jaus tą nerimą. Žmonės skleidžia tam tikrus biolaukus. Biolaukai nėra kokia mistika. Būtent dėl jų mes jaučiame, kad su kai kuriais žmonėmis mums gera bendrauti, ir sakome, kad sutampa biolaukai. O nuo kitų žmonių norisi eiti kuo toliau, nors jie nieko blogo mums nesako.
Taigi kūdikis, būdamas šalia motinos, kuri nuolat nerimauja, yra pikta ar išsigandusi, tai jaučia. Kartu jis suvokia, kad jo gyvenamoji aplinka yra nesaugi.
Jeigu mama susierzina dėl smulkmenos, tarkim, kad vyras užmiršo nueiti į parduotuvę, kažin, ar vaikas tai pajaus. Panašių smulkių neigiamų išgyvenimų nuolat pasitaiko kiekvienam iš mūsų. Tokios emocijos gali greitai užeiti, bet greitai ir praeis. Na, o kūdikis pajunta intensyvias, nuolat aplink jį tvyrančias emocijas.
Tad jeigu, nepaisant smulkių tėvų kivirčų, namie paprastai tvyro teigiama atmosfera, tai ir mažyliui didesnė tikimybė išaugti pozityviu, daug besišypsančiu, teigiamai į gyvenimą žiūrinčiu žmogumi.
Toks ypač artimas ryšys, kai moteris gali pakrauti vaiką šiluma visam gyvenimui, reikšmingiausias yra iki trejų metų. Po to vaikas linkęs atsitraukti nuo mamos ir orientuotis aplinkoje savarankiškai. Ir pačiai mamai svarbu paleisti vaiką, kai ateina tam metas.
Mažylis jaučia ir kitų žmonių, su kuriais būna nuolatos – tėčio, močiutės ar auklės – emocijas, bet vis dėlto jam adekvačiausi yra mamos išgyvenimai.
Kyla rimtų problemų
Dažnai su nerimastingomis motinomis augantys vaikai, sulaukę trejų ketverių metukų, jau turi įvairių emocinių ir elgesio problemų. Tėvai tokiais atvejais sako: jis nuo pat vaikystės yra jautrus. Bet ar ne iš pačių tėvų būdo tas jo jautrumas kilęs? Žinoma, kai kurios žmogaus savybės yra įgimtos. Bet tai, kad vaikas nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų auga šalia nerimastingos mamos ar su tėvais, kurie nuolat pykstasi, nepraeina be pėdsakų.
Tiesa, iki galo tas tėvų emocijų poveikis vaikui nėra išaiškintas. Tačiau jeigu mama nėštumo metu ar pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais patyrė stiprių neigiamų išgyvenimų – skyrybas ar artimo žmogaus mirtį, kitokią nelaimę – vaikas beveik visuomet auga labai jautrus ir turi iš to jautrumo kylančių psichologinių problemų. Šioms problemoms spręsti gali prireikti specialisto pagalbos, ir patys tėvai tokiam vaikui turės būti dėmesingesni.
Neteisingas tėvų požiūris
Suprantama, kad tėvai vaikui perduoda ne tik nuotaikas, bet ir įvairias nuostatas, kurios gali būti neteisingos.
X Baimė eiti pas gydytoją. Neretai pasitaiko, kad mama baiminasi, vesdama vaiką pas gydytoją. Atžalai ji liepia klausytis mediko nurodymų ir tarsi paverčia specialistą „blogiečiu“, skriaudžiančiu vaikus. Suprantama, tokiu atveju mažasis pradeda bijoti žmonių baltais chalatais. Gali būti, kad jų bijos net ir suaugęs.
Tokiu atveju pačiai mamai reikia keisti savo požiūrį į gydytojus. Verta nusiteikti, kad pas juos einame ne todėl, kad mus nuskriaustų, o todėl, kad mums padėtų. Net jeigu laukia nemalonios procedūros – vis tiek ėjimas pas gydytoją iš esmės yra geras dalykas. Kai pati mama tai įsisąmonins, tai ir jos atžalai bus lengviau.
X Nenoras eiti į darželį. Taip, dėl šio dalyko dažnai kalti patys tėvai. Jeigu mama pati nemėgo darželio ir bijo atžalą ten išleisti, tai automatiškai reiškia, kad vaikas į ugdymo įstaigą eiti nenorės. Net jeigu mama tvirtins, kad darželis – geras dalykas, bet galvos ką kita, vaikas suvoks jos jausmus ir netikės jos žodžiais.
Taigi pačiai moteriai nereikia žiūrėti į darželį kaip į blogį. Geriau suvokti, kad jei, tarkim, ketverių metų vaikas bus su mama namie, jis veikiausiai liks nuskriaustas – jam trūks bendravimo su bendraamžiais, įvairesnės veiklos. Be to, ilgai su vaiku užsibuvusiai mamai paprastai įsipyksta nuolatinis buvimas kartu, tad jų santykiai tampa prastesni, nei būtų vaiką išleidus „į žmones“. Neveltui nemažoje dalyje Europos šalių vaikams nuo trejų metų amžiaus yra privaloma bent pusdieniui nueiti į ugdymo įstaigas, vadinamas socializacijos centrais.
Konsutavo psichologė Valdereza Svetikienė
