Jis ateina naktį…

Be jo vaikams neapsieina jokios Kalėdos. Jis slapčia ateina nakčia ir šį bei tą pakiša po eglute... Iš kur jis vis dėlto atkeliauja ir kodėl mums dėl to nerausta ausys?

centrine

Konsultuoja psichologė Rosita Pipirienė

 

Kai Lietuvoje visi buvo tikintys, jokio Kalėdų Senelio nereikėjo. Dabar, kai religija labai paviršutiniška, prireikė kitokio stebuklo, nei Jėzaus gimimas. Ir štai šį sostą noriai pasisavino Kalėdų senelio personažas. Beje, turintis nemažai panašumų į Dievulį – ir geras be galo, ir iš viršaus viską mato bei girdi. Bet… tik gruodžio mėnesį. Kitu metu vaikams jis “dzin”.

Beje, religingumas vaikams yra įgimtas. Ikimokyklinio amžiaus jie tiki, kad mama ir tėtė yra visagaliai. Vėliau pamato, jog tėtė pavargsta, mama verkia – jie yra tiesiog žmonės. Tuomet vaikui gimsta poreikis tikėti kažkuo aukštesniu. Jei juo netampa Dievas, nevertėtų šio vaidmens suteikti Kalėdų seneliui– personažas per silpnas, paprasčiausiai nepatemps. Be to, jei Dievo nebuvimo kol kas dar niekam įrodyti nepavyko, Kalėdų senelio mitas gali lengvai sugriūti it kortų namelis. Tad atkreipkite dėmesį į pavojų: vaikui įtikėjus juo kone kaip Dievu, bus ir baisi tragedija sužinoti, kad jo nėra.

 

Maginis mažųjų mąstymas

Iki 8-10 metų vaikų mąstymas yra maginis. Stebuklinės detalės jų gyvenime egzistuoja šalia realybės, ir tai normalu. Jie su žaislais šneka kaip ir su pramanytu žmogumi telefonu – jiems jis tikras, o kai duktė vaidina princesę, tuo metu geriau nė nemėgink įrodyti, kad ji yra mergaitė, vardu Luknė!

Tad šiuo metu kalbėtis su jais apie Kalėdų senelį galite nemeluodami. Tereikia išlaisvinti savąjį vidinį vaiką ir patiems patikėti stebuklu. Prisiminkite bent vieną su Kalėdų seneliu susijusį įvykį, kai užplūdo tikrut tikriausias jausmas ir net šiandien atsisakote tikėti, jog tai nebuvo stebuklas. Nes jis… buvo!

Tad jei jūsiškis vidinis vaikas stiprus, jis mokės žaisti su vaikais ir nemeluodamas (argi vaikai žaisdami vaidmenimis meluoja?). O jei to vaiko savyje neturite, mažasis netikrumą užuos. Taigi yra Kalėdų senelis ar nėra, priklauso nuo to, kuo jūs tikite patys, mama ir tėti.

 

Stebuklai vyresniųjų gyvenime

Apie dešimtus metus vaikas pradeda skirti realybę nuo svajonės. Taip, svajonė labai graži, bet… tik svajonė. Tuo metu ištirpsta ir mitas apie Kalėdų senį. Beje, visi reaguoja skirtingai – vieni supyksta, kiti nuliūsta, o tretiems visai neskauda širdies. Vaikui išsiaiškinus faktą meluoti nebereikėtų. Vienas kriterijų, kada atskleisti tiesą – kai meluodami jaučiatės negerai ir nejaukiai, tarsi muilindami.

Tačiau stebuklų temą galima plėtoti ir kita linkme. Juk koks skirtumas, kieno rankomis stebuklas įvykdomas ir kaip jis vadinamas – Kalėdų Seniu ar kitaip. Juk jei tikimės įvykių – jie įvyksta, jei tikime sutikti žmogų – sutiksime. Ir jei labai kažko norime – sulauksime. Jei likimas neatves prie norimo daikto kitais keliais, galbūt po egle padės mylintys žmonės. Na, sūnau, argi ne stebuklas?

 

Baltas melas – ne melas?

Yra temų, kuriomis kalbėdami vaikams sąmoningai meluojame norėdami juos apsaugoti – tai mirtis, ligos, nelaimingi atsitikimai. Pavyzdžiui, vaikui paklausus, ar gali sveikas žmogus atsigulti ir nebeatsikelti, sakome ne, nors iš tikrųjų tokia teorinė galimybė, nors ir menka, visada lieka. Vaikai skirtingi, bet daugeliui nuo vienokios ar kitokios tiesos padidės jautrumas, gal net prasidės košmarai. Tam tikros tiesos versijos ir gilumas priklauso nuo amžiaus, tarkime, jei penkemečiui paaiškinsime, kaip iš tikrųjų vyksta lytinis aktas, jis pakraups, o jei papasakosime apie linksmą spermatozoidą su akytėmis ir uodegyte, kuris ieško kiaušinėlio, rezultatas bus visai kitoks.

Nuo tiesos kartais vaikus saugome dėl to, kad jie, kitaip nei suaugusieji, neturi vidinės gynybos – juoko, paaiškinimo sveiku protu. Jie sugeria neigiamą informaciją į save ir nešiojasi.

  • Fantastinis melas. Galbūt reikėtų skirti dar ir tokią melo rūšį, kuri skiriasi net nuo baltojo melo, sakomo vaikams linkint gero. Fantastinį melą ( kurio dalyviai dantukų fėjos, Kalėdų seneliai ir pan.) vaikai priima kitaip – jis paprastai išaugamas ir nesukelia didelio pykčio, nukreipto į meluotoją.
  • Būkite priruošę argumentų. Visus baltuosius melus išryškinti reikia labai motyvuotai, kodėl tai darei. Pavyzdžiui: “Mačiau, kad labai jautriai reaguosi, verksi, todėl palaukiau dar metus”, “Dėl Kalėdų senelio neapgaudinėjau – tik norėjau, kad tavo pasaulis būtų stebuklingas kaip pasakoje. Juk ir tu, kai kuri istorijas, tiki, kad jos tikros”.

 

Nesureikšminkime dovanų!

Dažniau dovanokime vaikams dovanas be progos, gana brangias – taip pat. Galbūt tądien jums tai leidžia kišenė, o gal šiaip pasiduokite dovanojimo nuotaikai. Tuomet vaikai taip nesureikšmins gimtadienio ir Kalėdų, mat tai nebus vienintelė proga gauti trokštamą daiktą.

Keiskimės dovanomis šeimoje. Tuomet ir patiriamas dovanojimo džiaugsmas, parodoma meilė, stiprėja ryšys tarp šeimos narių. Būtų tobula, jei dovana nebūtų orientuojama į daiktą – tam labai tiktų pasidalijamos dovanos, pavyzdžiui, maišas riešutų, vonios burbulų ar daug kitokių smulkmenų.

  • Finansiniai lūkesčiai. Jie gali būti ojojoj kokie – juk Kalėdų senelis neva pinigų neskaičiuoja! Galima kalbėtis su vaiku, kiek tikras jo noras. Jei kasdien užsimano vis kitokio daikto, gal jis nelabai jo ir nori? Gal tuomet Kalėdų senelis atneš, kas jam pasirodys geriausia? O jei vaiko noras labai tikslus – reikėtų jį išpildyti. Juk galbūt galima susimesti su seneliais ar krikšto tėvais.
  • Būsiu geras tik dėl Kalėdų senelio. Būna tėvų, kurie nuo vasaros skatina gražiai elgtis, antraip Kalėdų senelis neatneš dovanų. Žinoma, tuomet vaikas gali tikėtis ir tikro traktoriaus… Taip auklėdami tik nusimetame atsakomybę nuo savęs. Geriau vaikų niekuo negąsdinti, nes jiems ima veikti išorinė, o ne vidinė motyvacija. Juk ir mokytis reikia dėl savęs, o ne dėl pažymių, ir mamos klausyti dėl to, kad ji pavargsta, nespėja, o ne dėl atlyginimo.

 

Kalnas dovanų? 

Penkerių metų sūnus youtube nuolat įsijungia filmuką, kuriame amerikiečiai vaikučiai atsibudę ryte po egle randa kalną dovanų. Neperdedu – kalną. Ir ne bet kokių, o itin brangių. Sūnus svaigsta, kad taip kalėdų rytą nutiks ir jam. Mėginu atsargiai paruošti, kad tikrai ne (nes žinau…), o jis puola su manimi kovoti. Kaip patartumėte išsklaidyti jo iliuzijas? 

Reikėtų perspėti, kad tas filmukas yra iš kitos valstybės, kur visai kitos tradicijos. Galima papasakoti, kad ten ir Kalėdų seneliai kitokie, kitaip dovanas dovanoja. Žinoma, tada vaikas gali užsinorėti gyventi toje valstybėje, kur tokie dosnūs seneliai. Bet jūs galite papasakoti, kad nesiruošiate kraustytis ten, kur visi kalba nesuprantama kalba, kur nėra nei draugų, nei mylinčių senelių, nei namų, prie kurių mes visi pripratę, nei vaiko mėgstamo darželio ir kiemo. O tada paklausti – ar keistum viską į vieną ar kelis labai brangius žaislus? Ar norėtum gyventi ten, kur Kalėdų seneliai turtingi, bet nėra nei tėvelių, nei visų kitų mylimų giminių ir draugų? Jeigu jūs nesugadinote vaiko ir jis turi teisingas vertybes – tikrai atsakys, kad geriau mylimi žmonės kartu, negu būti vienam ir turėti kalną brangių žaislų. O jei vis tiek svarbiau žaislai, tada kaltinkit save – gal ir jūs priklausomi nuo daiktų ir materialinių vertybių?

Yra ir kita išeitis, susijusi su daiktų gausa. Vaikai labai mėgsta gauti DAUG dovanų, nes tada gali ilgai viską išpakuoti, vis nesibaigia nuostabos jausmas. Taigi patarimas – supakuokite visas smulkias dovanėles atskirai, kiekvieną į skirtingą maišelį ar dovanų popierių, tada vaikui susidarys įspūdis, kad jis gavo DAUG dovanų, o iš tikrųjų tai bus tos pačios dovanos, tik supakuotos į daug skirtingų maišelių, pakelių ar dėžučių.

 

Jei beveik įkliuvote…

Jei pastebi atsiknojusią barzdą ir pan. Galima tokius aktorius vadinti Kalėdų senio padėjėjais, kurie kuria šventę, nori, kad vaikučiams ar miestiečiams būtų linksmiau. Būkite atsargios tvirtindamos, kad kiekvienas Kalėdų senis yra tikras. Vaikas gali pradėti netikėti niekuo, ką jam sako, arba pačia mama, mat melas pernelyg akivaizdus.

Jei tarp vaikų nemažas amžiaus skirtumas ir pirmajam jau akivaizdi tiesa, bet melas namie gyvuoja dėl mažiuko. Verta pasikalbėti atskirai, paklausti vyresniojo, ar jam gera buvo augti tikint stebuklais. Vaikai, kuriems tėvai pripažino tiesą, gerokai rečiau tą tiesą bruka mažiukui, dažniau nori jo tikėjimą palaikyti.

Į klausimą stenkitės atsakyti klausimu. Jei vaikas pastebi nutrintus “senelio“batus, klauskite: “O kaip manai, ar gali jis tokiais avėti?” Vienas nuspręs, kad gali, nes Seneliui teko daug minti, kitas pasakys, jog gal ne, gal koks vyras persirengė… Jums beliks atsakyti: “Žinai, ir aš taip manau…” Ne jūsų tiesos vaikas nori, o savąją atrasti. Tad leiskime ieškoti.