Tai, kad parduotuvėje vaikui norisi daugybės dalykų – natūralu ir neišvengiama. Ši problema dažniausiai tampa ypač aktuali apie antrus trečius vaiko gyvenimo metus. Tokio amžiaus mažylis nori reikšti savo nuomonę visais gyvenimo klausimais, į tėvų argumentus neįsiklauso, dažnai būna užsispyręs. Su ketverių penkerių metų vaiku, jį tinkamai auklėjant, parduotuvėje galima sutarti be triukšmo, tačiau pasitaiko kitokio pobūdžio problemų.
Savo pinigų vaikas gali turėti ne anksčiau nei pradeda lankyti mokyklą. Ir pirmokėliai ne kažin ką apie finansus supranta – būna, valgykloje duoda pardavėjai du eurus, o gavę grąžos apsidžiaugia, kad pinigų tik padaugėjo. Tad tikrai neverta jų duoti anksčiau.
Perkam pagal taisykles
Kad nesklandumų parduotuvėse būtų kuo mažiau, šeimai reikia nustatyti elgesio jose taisykles. Jau dvimetis gali palengva įsisąmoninti, kokie susitarimai galioja. Beje, jie padeda orientuotis ne tik vaikui, bet ir tėvams.
Kokios taisyklės bus, priklauso nuo to, kiek galime ir norime sau leisti. Tarkim, galima sutarti, kad mažasis vartotojas parduotuvėje kiekvieną kartą išsirinks smulkmenėlę už eurą. O gal už du eurus, bet tik savaitgaliais. Suprantama, ikimokyklinukai dar neišmano, ką reiškia tie eurai, tad bus patogu, jeigu parodysime, iš kokių prekių galima rinktis.
Kol dėl nuolatinių taisyklių dar nesame sutarę, eidami į parduotuvę paaiškinkime sūnui ar dukrai, kad pirksime tik prekes iš namie sudaryto sąrašo.
! Labai svarbu, kad mūsų apsipirkimo taisyklės galiotų visur be jokių išimčių. Pasakę, jog šiandien ledų neperkame, savo nuomonės turime laikytis net pamatę, kad jiems taikomos didelės nuolaidos.
Kai kyla skandalas…
Kone visiems tėvams parduotuvėje tenka išklausyti vaiko klyksmų, atsisakius kažką nupirkti.
1.Primename. Kai bręsta konfliktas, priminkime atžalai šeimoje priimtas pirkimo taisykles.
2.Atidedame. Gana dažnai tėvai griebiasi atidėliojimo, sakydami, kad pasirinktą daiktą nupirks Kalėdoms ar gimtadieniui. Tai nėra blogai. Toks susitarimas padeda suvokti, ar daiktas tikrai reikalingas, ar buvo tik akimirkos užgaida. Tačiau atidėtą pirkinį būtinai reikia nupirkti sutartai datai, jei vaikas iki to laiko neapsigalvoja.
3.Argumentuojame. Duodant neigiamą atsakymą, reikėtų ne tik sakyti: “Nepirksiu”, bet ir suprantamai išdėstyti priežastis – gal daiktas pernelyg didelis, gal greit lūžta ar yra skirtas mažesniems.
4.Nenusileidžiame. Jeigu vaikas nesiklauso racionalių atkalbinėjimų ir puola į isteriją, mums teks tiesiog… ištverti. Suprantama, nekreipti dėmesio į atžalos klyksmus viešoje vietoje baisiai nesmagu, tačiau tai – vienintelė išeitis. Nes jeigu sureaguosime, vaikas dažnai grįš prie tokio elgesio modelio.
5.Atsitraukiame. Jeigu parduotuvėje kilo isterija su klyksmais, spardymusi, reikėtų paeiti į šalį nuo verksnio – pasilikus su juo prie lentynos viskas truktų ilgiau. Kitas būdas – galime išsivesti vaiką iš parduotuvės ir sugrįžti, kai jis nusiramins. Iškęsti panašias scenas galbūt teks ne vieną sykį, bet po kelių kartų atžala tikrai supras, kokias ribas nubrėžėme, ir jų peržengti nebemėgins.
6.Skatiname arba baudžiame. Vertėtų iš anksto sutarti dėl to, kad jeigu parduotuvėje vaikas elgsis tinkamai, jis gaus kažkokią dovanėlę ar bus kitaip paskatintas, pavyzdžiui, galės žiūrėti vakare filmukus. Galite aptarti ir bausmių sistemą – jei mažylis elgsis netinkamai, tądien negalės žiūrėti televizoriaus ar sulauks kitokios bausmės. Kai žinos, kokie paskatinimai ar pasekmės laukia, jam bus lengviau susitvardyti.
7.Įtraukiame į veiklą. Kartais vaikai ožiuojasi ir dėl to, kad parduotuvėje, kai tėvai įsijautę į pirkimo procesą, nuobodžiauja ir nežino, kuo užsiimti. Tėvai turėtų įtraukti juos į apsipirkimo procesą – prašyti, kad paduotų prekes nuo lentynos ir panašių paslaugų.
Konsultavo šeimos psichologė GIEDRĖ GUTAUTĖ-KLIMIENĖ, www.seimospsichologas.org
