Rašo pusantrų metukų Elenytės mama: „Mano dukra yra tikra mamyčiukė. Kūdikystėje ji labai daug verkdavo, nurimdavo tik žįsdama arba sūpuojama ant rankų. Manėme, kad jai kažką skauda, aiškinomės su gydytojais, tačiau jie ligų nerado – viską „nurašė“ jautriai nervų sistemai. Maždaug nuo aštuonių mėnesių tapo įmanoma kartais dukrytę nuo rankų nuleisti ant žemės. Tačiau ji liko labai prie manęs prisirišusi – negaliu viena nueiti į tualetą, nebent palieku ją klykte klykiančią lovytėje. Taip būna net tada, kai tėtis ar močiutė bando ją linksminti – dukrytė nenori būti su kitais žmonėmis, tik su manimi. Augdama dukrytė tampa truputį sukalbamesnė, bet vis dėlto namie nenutolsta nuo manęs daugiau nei per porą metrų, o svečiuose būna tik man ant kelių. Kodėl vaikas toks yra ir kaip reikėtų jį auklėti?“
Konsultuoja kūdikių priežiūros specialistė, bendruomenės „Sąmoningos mamos“ įkūrėja GIEDRĖ VELIČKIENĖ
Iš to, kiek tenka girdėti apie vadinamuosius mamyčiukus, darau išvadą, kad jų yra nemažai, gal 20 proc. visų vaikų. Ir mano pačios vaikas toks buvo. Būna ir kraštutinumų, štai viena mano draugė, kai užėjau į svečius, sakė: „Gerai, kad atėjai, dabar palaikysi vaiką ir aš pagaliau galėsiu nueiti į tualetą.“ Taip tikrai neturėtų būti – tai jau mamos, o ne vaiko problema.
Tad kalbant šia tema, mane apima dviprasmės mintys. Viena vertus, šiais laikais mes daug kalbame apie saugų prieraišumą ir apie tai, kad reikia atsiliepti į kūdikio poreikius pirmaisiais jo gyvenimo metais. Užmezgęs saugų ryšį su mama, vaikas ne tik bus su ja artimas, kai užaugs, bet ir gyvenime jausis saugesnis, labiau pasitikės savimi.
Kita vertus, visa tai nereiškia, kad mama turi vaiką laikyti ant rankų visuomet, kai jis to nori. Per savo paskaitas mamoms nuolat kartoju, nors kai kurioms jų ir nepatinka tą girdėti, kad pirmiausia jos yra žmonės, moterys, žmonos ir tik tada – mamos. Tai yra, mama pirmiausia turi patenkinti pagrindinius savo poreikius, ir tik tuomet rūpintis mažylio įgeidžiais. Vis dėlto pagrindiniai šeimos hierarchijoje yra suaugusieji, o kūdikis turi derintis prie jų. Jis turi to mokytis nuo pat pirmųjų dienų. Negalėsime visą laiką jo apsaugoti nuo streso – gyvenime reikės prisitaikyti prie aplinkybių.
Tiesa, vaiko nuotaika labai priklauso nuo mamos – jeigu mama yra nepasitikinti savimi ir pasauliu, dirgli, nuolat dėl kažko nerimauja, tai ir vaikas perima jos būseną ir daro tą patį.
Dar „nesveikas“ vaiko prisirišimas prie mamos neretai byloja, kad jam trūksta visaverčio mamos dėmesio – tokio, kai su juo iš tikrųjų nuoširdžiai užsiimate, o ne su juo ant rankų veikiate kažką kitką.
Kaip mums gyventi?
Reikia mamyčiuką pratinti po kelias minutes pabūti vieną – dedame jį į lovytę ir, net jeigu jis verkia, tegul ten pabūna. Mama tuo metu gali sėdėti šalia, jį kalbinti. Vėliau ji palengva nuo lovytės tolsta, išeina į kitą kambarį. Be to, kūdikis turi mokytis kartais likti su tėčiu, močiute ar aukle, kad jam būtų lengviau su mama išsiskirti, kai paūgės.
Jeigu kūdikis įpras, kad viskas sukasi vien apie jį, jis ir nenorės nė minutės pabūti vienas – kad ir kiek dėmesio vaikams duotute, tiek jiems nebus gana. Jeigu nepatenkintą vaiką paliksite lovytėje, kad nueitute išsivalyti dantų, tai tikrai nesukliudys jums užmegzti minėto saugaus ryšio.
Jei kada atrodys, kad jūsų vaikas nuskriaustas, priminkite sau, kad yra daug Vakarų valstybių, kur moterys grįžta į darbus vos po kelių mėnesių motinystės atostogų, savo mažuosius palikdamos svetimų žmonių priežiūrai, bet jie sėkmingai užauga.
Galiu nuraminti mamas, kad vaikai mamyčiukai paaugę dažniausiai išdrąsėja, būna smalsūs, aktyvūs ir darželyje pasilieka ne sunkiau nei visi kiti.
