Kaip auga Z kartos vaikai?

Vakarų šalių sociologai žmones skirsto į kartas pagal kiekvienai jų būdingas vertybes ir požiūrį į aplinką. Turbūt girdėjote apie didžiosios depresijos kartą, Antrojo pasaulinio karo bei pokario kartas.

Maždaug 1966–1976 m. gimę žmonės priskiriami X kartai, 1977–1994 m. – Y kartai, o nuo 1995 iki dabar – Z kartai (kartais nurodomos ir kiek kitokios datos, o patys jauniausi vaikai jau priskiriami alfa kartai). Žinoma, toks skirstymas yra sąlyginis. Daug priklauso ir nuo šeimos, kurioje vaikas auga, bei kitų aplinkybių.

X, Y ir Z

X karta. Tai žmonės, kuriems dabar yra apie 40 metų. Jie augo ir brendo nedėkingu perversmų laikotarpiu. Jie visko siekė patys, daug metų mokėsi, nemažai jų turi net ne vieną specialybę. Šie žmonės labai sunkiai dirbo, kad užsidirbtų tai, ką turi. Jie labai nori, kad jų vaikai gyventų geriau už juos, ir dėl to labai stengiasi. Tai puikūs darbuotojai, įmonių vadovai, produktyvūs komandos nariai.

Bet jie turi ir neigiamų bruožų. Įsivaizduoja, kad visuomet yra teisūs. Būtent ši karta sukūrė naująsias technologijas, įskaitant ir niekam tikusius internetinius žaidimus, kuriuos žaidžiant šaudoma, žudoma ir kitaip smurtaujama. Taip, ne patys vaikai ir ne laikmetis tuos žaidimus sukūrė, o suaugusieji. Negana to, jie kone nuo gimimo leidžia savo vaikui į valias naudotis technologijomis, kad tik „netrukdytų“ ir pabūtų ramiai. Dėl to ir nutinka taip, kad vaikas išmeta žiurkėną pro langą manydamas, jog šis turės dar kelias gyvybes.

Kita blogybė – šios kartos žmonės linkę pervargti ir dėl to patiria insultus, infarktus, kitokius streso padarinius.

Y karta. Tai jauni trisdešimtmečiai bei dvidešimtmečiai. Jie yra išdidūs, puikiai suvokiantys, ko nori iš gyvenimo. O nori jie siekti karjeros aukštumų. Bet sunkiai dirbti jų netraukia – jie ateina ir sako: „Visi man spauskite „patinka“.“ O jeigu nesulaukia pripažinimo, pareiškia: „Čia labai prasta darbo atmosfera, reikia ieškotis kito darbo.“

Jie gražūs, stilingi, nori gražiai atrodyti savo draugų būryje, bet ne darbinėje aplinkoje. Taip stipriai save myli, kad net gyvendami netvarkingai, savo išvaizda vis tiek pasirūpins. Jie kosmopolitiški, neprisirišantys prie vietos ir neturintys ilgalaikių tikslų. Viską daro labai greitai, nesigilindami į esmę. Jie yra įdomūs žmonės, na, o jiems įdomiausi yra jie patys.

Z karta. Jos pradžia siejama su interneto plėtra. Jos atstovai smarkiai skiriasi ir nuo X, ir nuo Y kartos atstovų. Kartais net atrodo keistai – jie žino, kas yra garbė, draugystė, yra darbštūs.

Pedagogai kartais sako, kad šiuolaikiniai vaikai yra blogi, neišjudinami, nieko nenorintys. Tai netiesa – jie tiesiog yra kitokie nei suaugusieji ir neretai kompleksuoti. Juk jie atėjo į nedraugišką ir šaltą pasaulį, kuriame labai trūksta tiesioginio nuoširdaus bendravimo ir laiko, kurį tėvai skirtų vien vaikams. Z kartos vaikams trūksta iniciatyvumo, tad jiems sunku patiems griebtis veiklos – reikia švelnaus postūmio. Taip, tokie vaikai gali būti labai energingi, nenustygstantys vietoje, bet tai nereiškia, kad jie moka rodyti iniciatyvą. Drąsūs jie yra virtualioje erdvėje, o realiame gyvenime neretai pasijunta už savo komforto zonos ribų.

Ir dar apie energingumą. Netiesa, kad seniau nebūdavo tokių padūkusių vaikų kaip dabar. Tiesiog seniau jie bėgiodavo lauke kiek panorėję, o dabar neturi galimybės tą daryti – sėdi per dienas patalpoje, ir pačius aktyviausius kartais net siūloma raminti vaistais…

Mūsų auklėjimo klaidos

Dar viena mūsų klaida – Z kartos vaikams nesudarome sąlygų jaustis atsakingiems, jie neturi įsipareigojimų. Anksčiau buvo sakoma „Kuo daugiau vaikų, tuo tavo rankos ilgesnės“ todėl, kad vaikai tėvams padėdavo. Tad ir mes neturime jų „saugoti“ nuo darbo.

Mūsų laikais vaikams labai trūksta savarankiškumo – juk seniau tėvai palikinėdavo namuose ikimokyklinukus vienus ir nekalbėdavo, kad to negalima daryti, kol vaikui sueis dvylika. Kita vertus, natūralu, kad mes vaikus vienus palikti bijome – juk pasitaiko dešimtmečių, nemokančių užsirišti batų, juolab užsiplikyti arbatos (mes jiems to neleidžiame, nes gali nusideginti). O jeigu juos vienus ir paliekame, tai skambiname, kontroliuodami kiekvieną žingsnį. Štai ir auga vaikai nesavarankiški ir neiniciatyvūs.

Nenorime būti tokie griežti, kaip mūsų tėvai būdavo mums, todėl nemokame deramai auklėti besielgiančių blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas keikiasi, mes jį subarame, gal net aprėkiame ir… pajuntame, kad nieko daugiau negalime padaryti. O juk reikėtų griežtai, nors ir su meile, pasakyti, kad, jei netinkamai elgsis, nežiūrės filmo ar nevažiuos į ekskursiją. Be reikalo įsivaizduojame, kad vaikas visuomet turi viską gauti – jis turi tai užsidirbti.

Dar vienas negeras mūsų laikų dalykas – iš atžalų atimame vaikystę dažnai nepalikdami galimybės jiems vaikiškai fantazuoti. Šiuolaikinė lėlė turi batukus, auskariukus, iki smulkmenų išmargintą suknelę su visomis detalytėmis – ir mergaitė nebefantazuoja, kurdama jai drabužėlius iš skiaučių. Šiuolaikinėse knygelėse parašyti keli sakiniai, visa kita užpildyta paveikslėliais – ir vėl nėra kur pasireikšti vaizduotei. Taigi geriau rinktis kaladėles, iš kurių vaikas galės padaryti ir namą, ir mašiną, ir daug kitų dalykų, arba piešimą.

 

Konsultavo  LEU Edukologijos katedros docentė Ilona Valantinaitė