Kodėl taip būna?

Vaikas nenori išsiskirti su mama. O užmigimas būtent ir reiškia išsiskyrimą. Mamytė tikisi užmigdžiusi vaiką ramiai išplauti indus, pažiūrėti filmą ir pabendrauti su tėčiu, o vaikui malonu būti kartu su ja. Nes dažniausiai būtent prieš miegą mamytė skiria vaikui daugiausia dėmesio, skaito pasakėlę, myluoja ir glosto. Kodėl tai turėtų baigtis? Tegul tęsiasi…

Eiti miegoti „neįdomu“! Aplinkui tiek daug įdomių dalykų ir tiek visko reikia nuveikti: pastatyti, sugriauti, pamatyti – kad eiti miegoti būtų tiesiog nedovanotina.

Nori savarankiškai spręsti, kada jam miegoti! Antraisiais metais pradeda formuotis vaiko savarankiškumas ir jis pradeda suprasti, kad yra atskira asmenybė. Todėl atsiranda poreikis tą savarankiškumą visais įmanomais būdais pademonstruoti.

Niršta todėl, kad nemoka valdyti savo emocijų. Kai mažas vaikas pavargsta, jo organizmas reikalauja miegelio. Akytės merkiasi, kumštukai jas trina, žiovuliukas „ima“, bet… reikia kovoti dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių. Aišku, kad kova nelygi, todėl mažylis suirzta. Savo bejėgiškumą jis gali išreikšti gailiai verkdamas ar klaikiai rėkdamas – tai priklauso nuo jo temperamento. Kiti gąsdina mamas  raudami sau plaukus ar daužydami galvą į grindis. Meiliai prisiglausti ir paprašyti: “Mamyte, leisk man dar truputėlį pažaisti“, vaikas išmoks gerokai vėliau, kai praturtės jo žodynas ir atsiras savikontrolė.

Užsispyrėlio guldymas

Stenkitės neparodyti, kad jums tai labai svarbu, nerodykite vaikui savo nerimo, artėjant miego laikui. Neišsakykite garsiai savo minčių: „O siaube, artėja migdymo valanda. Dieve saugok mane nuo to košmaro!“ ir pan.

Laikykitės režimo ir pasistenkite visada eiti miegoti tuo pačiu metu. Turėkite įprastus ritualus, pavyzdžiui: prausimasis, pižamėlė, pasakėlė, bučinukas. Atlikite tai kasdien ta pačia tvarka. Taip suformuosite vaikui užmigimo įprotį, o nuo įpročio, kaip žinote, atpratinti nėra lengva. Būtų gerai, kad vaikas visada (ir dieną, ir naktį) miegotų toje pačioje vietoje, tarkim, savo lovytėje, ir kad jo lovytė jam keltų tik asociacijas su miegu.

Stenkitės, kad jis išmoktų užmigti vienas. Jei prigulsite šalia (neva, kad būtų paprasčiau), vaikui tai greitai taps įpročiu ir jis kasdien to reikalaus. Aišku, puiku, jei jums tai ne problema, bet jei norite jam miegant dar ką nors nuveikti, geriau pratinkite užmigti vieną. Po visų ritualų palinkėkite jam saldžių sapnų ir pasakykite, kad po 5 min. užeisite pažiūrėti, kaip jam sekasi.

Nelaukite, kol vaikas pervargs, ir pastebėkite pirmus jo nuovargio signalus. Kai vaikas jau pradeda kaprizintis ir trina akis – šaukštai po pietų. Geriausias momentas – kai mažylis truputį nuvargęs, bet dar ne piktas. Tuomet jis aprimsta, sulėtėja jo veikla, jis tampa tylesnis. Tada eikite į vaiko miegamąjį ir 15–20 minučių ramiai su juo žaiskite ar skaitykite knygą. Jei vaikas labai aktyvus, būtų neblogai prieš miegą su juo pasivaikščioti ar tiesiog pavežioti jį vežimėlyje. Tai padėtų jam nusiraminti ir nusiteikti miegoti.

Neleiskite delsti. Daugeliui tėvų puikiai žinomi mažylio gudrumėliai: „Labai noriu gerti!“, „Noriu sisiuko!“ ir pan. Teks nenusileisti. Jei jau paguldėte į lovytę, reikalaukite, kad jis iš jos nebesikeltų. Jei vaikas vis tiek išlipa – reikia jį ramiai sugrąžinti. Venkite bet kokių diskusijų, o dar geriau – numatykite visus būsimus vaiko poreikius ir patenkinkite juos iš anksto. Pasodinkite ant puoduko, šalia lovytės padėkite stiklinę vandens, stipriai apkabinkite ir pabučiuokite 100 kartų, kad užtektų visai nakčiai.

Galite suteikti galimybę pasirinkti. Mažylis antraisiais gyvenimo metais pradeda suvokti savo nepriklausomybę, todėl paskatindama jį galite leisti rinktis pižamą, pasakėlę ar stiklinę, iš kurios norėtų atsigerti prieš miegą. Klausimą formuluokite taip, kad atsakymas jus patenkintų bet kokiu atveju. Pvz., klauskite: „Ar nori eiti miegoti dabar, ar po 5 minučių?“ Patenkinsite vaiko savarankiškumo siekį ir laimėsite bet kokiu atveju.

Leiskite jam pasijusti „dideliam“. Nuo 2,5 iki 4 metų amžiaus vaikas jau gali būti perkeltas iš vaikiškos lovytės į didelę lovą. Šį svarbų gyvenimo etapą (perkėlimą) galima susieti su vaiko sugebėjimu užmigti vienam. Girkite jį, jei taip ir įvyksta.

Nekreipkite dėmesio į įniršį, jeigu prieštaraudamas mažylis demonstruoja pykčio priepuolį. Bet koks jūsų dėmesys provokuos dar didesnį. Nepraraskite savitvardos ir nepradėkite ant vaiko rėkti, nes taip tik šliūkštelėsite aliejaus į ugnį.

Konsultavo vaikų neurologė gydytoja Alma Januškevičienė