Pasak psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo, visos vaikystės patirtys, išgyvenimai niekur nedingsta – tampa žmogaus savasties dalimi ir nuolat veikia jo jauseną bei elgesį. Nejaugi vaiko pasąmonė fiksuoja viską, ką jis išgyvena?
Vaikai iki 8–12 metų dar neturi vadinamojo kritinio faktoriaus, arba pasąmonės filtro, kuris suaugusiesiems leidžia atsiriboti nuo neaktualios informacijos, priimti arba atmesti sąmoningas patirtis ir įtaigas. Kitaip tariant, didelė dalis informacijos, kurią vaikas per dieną gauna – aplinkos vaizdai, kitų žmonių veiksmai bei žodžiai, mamos prisilietimai, vaikiškos nuoskaudos – „gula“ tiesiai į pasąmonę, o vaiko pasąmonė ir užaugus vienaip ar kitaip veikia žmogaus gyvenimą.
Tėvai – vaiko pasąmonės „programuotojai“
Niekur nedingsta vaiko patyrimai nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų. Palyginti neseniai atsiradusi praktika vos gimusį vaikelį padėti mamai ant krūtinės, užuot jį iškart atskyrus, – nuostabus dalykas. Absoliutus artumo su savo mama išgyvenimas lieka visam laikui ir galbūt, kažkada ištikus bėdai ar užklupus sunkumams, bus vidinės stiprybės šaltinis bei padės nepalūžti.
Labai svarbu žinoti tam tikras bendras taisykles, kurios padės vaiką apsaugoti nuo neigiamų įtaigų:
X Kol kūdikis visai mažas, labai svarbu, kad šalia jo nuolat būtų, jį jaustų ir glaustų bent vienas žmogus (dažniausiai tai būna mama). Juk kūdikis dar nejaučia laiko tėkmės – nešiojamas, liečiamas, švelniai kalbinamas jis tiesiog gerai jaučiasi, o paliktas vienas išgyvena sielvartą. Naujagimystė – vienas kritinių laikotarpių, kurio metu patirti įspūdžiai įstringa visam gyvenimui.
X Nuo pat mažų dienų vaikas turi būti gerbiamas ir vertinamas kaip asmenybė. Taip jis laipsniškai įsisąmonins, kad yra stiprus, savarankiškas ir gebantis priimti teisingus sprendimus. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad pypliukui reikia leisti daryti, ką tik jis sugalvoja. Vaikai ne visada gali priimti pagrįstus sprendimus ir nuspręsti, kas jiems iš tiesų geriausia, dėl to būtina nustatyti ribas ir taisykles. Tačiau su vaikais reikia bendrauti kaip su mažais suaugusiaisiais: neveblenti, nemeilikauti, tartis, išklausyti jų nuomonę ir nuolat laikytis taisyklės „padarykime drauge“ (ypač su mažaisiais).
X Vaikas neturi būti auklėjamas elementariąja šio žodžio reikšme, tik primetant ir nurodant, ką reikia daryti. Jeigu nuolat pasitelkiate argumentą „nes aš taip pasakiau!“, vaiko pasąmonėje neišvengiamai formuojasi nuostata, kad jis nepajėgus pats spręsti ir veikti. Dėl to paauglystėje ir suaugęs toks žmogus dažnai šliejasi prie kito žmogaus ar žmonių grupės, pasiduoda jų įtakai.
X Vaiko pasąmonė turi būti apsaugota nuo suaugusiųjų konfliktų (ne paprastų ginčų ir diskusijų, kurių metu randamas kompromisas). Jei tėvai (seneliai, kiti brangūs žmonės) pykstasi, menkina, žemina vienas kitą, visas neigiamas emocijas vaikas perleidžia per save kaip žaibolaidis. Ir dažniausiai jaučiasi dėl to atsakingas ar kaltas – taip jam visam gyvenimui užkraunama sunki našta. Tai tikrai neužgrūdins ir neišmokys, kad „gyvenimas – ne rožėmis klotas“. Tai tik sužeis.
X Jei suaugusieji elgiasi netinkamai ar turi žalingų įpročių, reikia pripažinti, kad tai nėra geras elgesys. Tarkim, vaikas klausia, kodėl tėtis ar mama vakare geria alų. Jokiu būdu nereikia sakyti, kad tą pat galės daryti ir vaikas, kai užaugs. Tuomet vaiko pasąmonėje užsifiksuoja, kad vos tik jis pasijus „užaugęs“, būtinai reikės išbandyti visus tuos didelių žmonių reikalus. Taip tarsi įrašomas polinkis rūkyti ar vartoti alkoholinius gėrimus.
X Galiausiai – vaikus ir glausti, ir bausti reikia su meile. Tėvai gali supykti, gali suklysti, bet skaudžių ir neigiamų patirčių vaiko pasąmonėje neliks, jei suaugusieji nuoširdžiai pripažins klaidas bei stengsis pasitaisyti.
Konsultavo psichologė, medicininės hipnozės terapeutė Vilhelmina Ivanauskaitė
