Psichologė Rosita Pipirienė
Daugumos vaikų nevalgumo atvejus galima paaiškinti patyrinėjus mamos, tėvo, močiutės ar kitų suaugusiųjų nuostatas maisto atžvilgiu, auklėjimo niuansus, požiūrį į valgymo procesą ar tiesiog elgesį su vaiku. Taigi priežasčių reikia ieškoti ne vaiko asmenybėje, o tėvų elgesyje ir nuostatose. Ką tėvai daro ne taip?
Per daug maisto
“Nevalgus” vaikas nebūtinai yra tas, kuris iš tikrųjų mažai valgo. Būna taip, kad tik mama (tėtis, močiutė) vaiką įsivaizduoja kaip mažai valgantį, nes nuolatos jam prikrauna per dideles porcijas maisto. Tada vaikas tiesiog negali suvalgyti visko, nes jam per daug. Tokiais atvejais mažylis gali ir visai atsisakyti valgyti.
Taip pat gali būti, kad tėvai mėgsta daug pavalgyti, o vaikui užtenka mažesnių porcijų, bet tėvai nekreipia į tai dėmesio ir vis tiek iš vaiko reikalauja, kad jis valgytų daug ir “sočiai”. Jeigu jūsų “nevalgus” vaikas kitiems žmonėms atrodo valgantis normaliai, sukluskite. Galbūt nė patys nesusimąstėte apie tai, kad iš vaiko reikalaujate paprasčiausiai per daug.
Pasyvi agresija
Jeigu šeimoje nepaisoma vaiko poreikių ir norų, neleidžiama išreikšti jausmų (ypač neigiamų), vaiko nuomonė ir iniciatyva yra slopinama arba nuolat koreguojama, taisoma, trūksta laisvės vaiko saviraiškai ir fantazijai, tada vaikas jaučiasi nesuprastas, suvaržytas, tarsi įspraustas į rėmus. Kaip reakcija į tokį suaugusiųjų spaudimą gimsta didelis vaiko pyktis, tačiau tėvai vėlgi netoleruoja vaiko pykčio ir neleidžia jo išreikšti (juk pykti ant tėvų nemandagu, negražu, nepadoru). Todėl vaikui belieka vienintelis būdas parodyti savo norus, poreikius, būti savimi – tai nevalgyti. Tokiu atveju vaiko nevalgumas yra kaip pasipriešinimas tėvų spaudimui.
Emocinis šantažas
Jeigu šeimoje mama ar tėvas yra valdingi, kontroliuojantys, nemoka nusileisti, nepripažįsta savo klaidų, tada jie valgymo procesą gali pasirinkti kaip priemonę savo vaikui kontroliuoti, maistas tampa kaip įrankis nugalėti atžalą, pajungti ją savo valiai. Tada vaikas į tokį emocinį šantažą atsako tuo pačiu – jis priešinasi ir nevalgo, taip irgi šantažuodamas tėvus. Taigi prasideda sekinantis ir liguistas žaidimas: tėvai stengiasi priversti vaiką valgyti, nes tik taip jie jaučiasi stiprūs ir tobuli tėvai, o vaikas visaip atsisako valgyti, nes tik nevalgydamas jis gali turėti savo nuomonę ir poreikius, būti savimi, jaustis kažką galintis.
Emocinio ryšio trūkumas
Kai šeimoje trūksta šiltų, nuoširdžių ir atvirų santykių, vengiama fizinio kontakto (apsikabinimų, bučinių, paglostymų, nešiojimo ant rankų, pasūpavimo ir pan.), nemokama išklausyti, nemėgstama būti kartu, tada visa emocinė meilė kompensuojama per valgio gaminimą ir valgymą, meilę vaikui tėvai moka išreikšti tik per maistą. O vaikas tada reaguoja priešiškai, nes jam reikia ne pilnos lėkštės su meile paruošto maisto, bet pačios meilės. Ne nepatenkinto mamos veido (juk taip ilgai gamino ekologišką daržovių košytę), o apsikabinimo, prisiglaudimo, pakutenimo. Todėl vaikas ir nevalgo – nes jam siūloma ne tai, ko iš tikrųjų reikia.
Maisto sureikšminimas arba nevertinimas
Gal nevalgiuko tėtis ar mama – išrankūs gurmanai, turintys per didelių valgymo įnorių, nemėgsta daugelio patiekalų ir tuo didžiuojasi? Gali būti, kad tuomet ir vaikas augs nevalgus, mėgstantis tik nedaugelį patiekalų, jam maistas turės būti patiektas ypatingais būdais, tik jo mėgstama tvarka ir pan. Kita medalio pusė – jeigu šeimoje nuvertinamas maistas ir maitinimosi ritualas, jeigu tėvams valgymo procesas reikalingas tik tam, kad nenumirtų ir kad pripildytų skrandį. Nieko nuostabaus, jei jų mažylis į maistą irgi žiūrės pro pirštus, valgydamas nejus malonumo ir džiaugsmo, maitinimasis jam bus tik pareiga ir prievolė. Todėl vaikui paprasčiausia atsisakyti valgio, apskritai negaišti laiko valgymui, nes valgis šeimoje nieko malonaus nesuteikia.
Valgymo ritualų stoka
Šeimose, neturinčiose valgymo ritualų, gana dažnai būna nevalgių vaikų. Todėl, kad be ritualų ne visada galima pajusti bendrumo jausmą, tarpusavio šilumą. Kai nėra ritualų, valgyti ne taip įdomu, tada maistas nesuteikia džiaugsmo ir malonumo. Norėdami, kad jūsų vaikas pradėtų valgyti, įveskite į šeimos tradicijas valgymo ritualų – gal tai bus maldelė prieš valgį ir po jo, gal susikabinimas už rankų ir palinkėjimas “skanaus”, gal tam tikras stalo serviravimas, kai visi šeimos nariai turi savo pareigas ir gali prisidėti prie bendro darbo, gal trumpa dainelė, gal žvakės uždegimas, gal pasidalijimas įspūdžiais apie dienos įvykius ir pan.
Kada verta sunerimti?
- Kai vaikas slapta išmeta maistą arba slepia nesuvalgytus likučius nuo tėvų įvairiose netikėtose vietose: po baldais, spintose, po lova ir pan. Tai gali reikšti, kad vaikas turi maitinimosi sutrikimų, kad tėvams reikia atidžiai peržiūrėti savo elgesį, pasitikrinti, ar nedaro auklėjimo klaidų, ar neperspaudžia vaiko.
- Kai vaikas po valgio arba valgydamas žiaukčioja, stipriai atpylinėja ar vemia. Tai gali rodyti įtampą, susijusią su maitinimusi, nenorą valgyti, persivalgymą. Tada tėvams reikėtų pastebėti, ar ne per didelį maisto kiekį bando vaikui sumaitinti, ar nesukelia įtampos valgio metu, ar vaikui priimtina viskas, ką ir kaip jam siūlo valgyti.
- Kai vaikas visai nenori sėdėti su tėvais prie vieno stalo, isteriškai prieštarauja vedamas valgyti, daužo ar piktybiškai laužo valgymo įrankius arba indus. Tai gali rodyti, kad vaikas patiria didelę įtampą, susijusią su maitinimusi, yra sukaupęs daug pykčio arba kažko bijo. Tada labai svarbu išsiaiškinti, kokios jo pykčio ar baimės priežastys, ir bandyti švelniai pasikviesti jį prie stalo. Galima pasakyti, kad jam nereikės valgyti, tegu tik ateina pasėdėti kartu su šeima, kad tėvams be jo prie stalo liūdna, kad su juo daug įdomiau ir linksmiau.
Nuraminimo gaida
Nė vienas vaikas dar nenumirė nuo nevalgumo, jeigu nėra bado ir šeima turi nors kelis produktus šaldytuve. Vaikas gali tris paras išbūti visai nevalgęs, svarbu tik vartoti skysčių, ir jam nieko blogo neatsitiks, nes visiškai užteks medžiagų, sukauptų organizme, kad palaikytų energiją ir nenualintų sveikatos.
Kiekvienas vaikas pats žino, kiek, kada ir ko nori valgyti. Jis tai žino daug geriau ir tikriau, negu jo mama, tėtis, močiutė ar auklė. Būtent tuo vaiko žinojimu ir reikėtų vadovautis, organizuojant jo maitinimosi procesą. Sėkmės!
