Diena iš dienos, savaitė po savaitės Kajaus valgiaraštis atrodo vienodai: makaronai su sūriu, sūrio lazdelės, apvolioti vištienos kąsneliai ir paprasta pica su sūriu. Pusryčiams – šalti dribsniai su „Margės“ pienu, niekada kitokiu. Makaronai – tik paprasti lakštiniai, niekada – spagečiai. Jis valgo daržovių ir nemažai vaisių, bet jei juos supjaustytum į salotas – neišsižiotų. Maistas lėkštėje jokiu būdu negali liestis.
Ikimokyklinukai gali būti itin išrankūs maistui ir būti gyvi tik makaronais bei sausainiais, atsisakyti visko, kur tik yra daugiau baltymų, skaidulų, vitaminų ir mineralų. Tačiau Kajui – ne treji, o devyneri, ir jis vis dar neima į burną nieko naujo…
„Kai jis buvo mažas, galvojau, reikia tik išlaukti ir kažkada sūnus pradės valgyti. Bet jo valgiaraštis nesiplėtė, – pasakoja Kajaus mama. – Šeimos gydytoja per daug nesijaudino, nes iš esmės Kajus – sveikas vaikas. Tačiau tai erzina! Aš pati mėgstu skaniai pavalgyti, be to, tikiu, kad subalansuota mityba – labai svarbus dalykas.“
Taktika – individuali ir subtili
Kai kiekvienas kąsnelis burnon įskrenda su gudrybe ar kova, tai stresas visai šeimai. Ir visai nesvarbu, vaikui 12 mėnesių ar 12 metų. Jei nekovojate su vaiku dėl pilnaverčio maisto, tuomet jaučiate kaltę, kad nusileidžiate jo įnoriams. Būna taip, kad patiriate ir gėdą, tarkime, kai reikia anytai pasakyti, jog anūkas nevalgys jos paruoštų pietų. Tikrai esama tėvų, kurie dėl vaiko nevalgumo praveria psichologų duris. Ir gydosi depresiją.
Negali žinoti, kas geriau – ar melstis, kad vaikas išrankumą maistui greičiau išaugtų, ar vis dėlto imtis kažkokių veiksmų ir keisti situaciją. Specialistai siūlo nepasiduoti, mat kuo ilgiau vaikas išrankus, tuo didesnė tikimybė, kad jis visados toks ir bus. Tėvai nėra tokie jau bejėgiai, kaip jiems kala forumų mamos su savo patarimais. Tiesiog geriausia taktika skiepijant sveikesnius mitybos įpročius dažnai yra pati subtiliausia. Ir greitų rezultatų tikėtis nereikia. Tačiau tam tikrus mitus paneigti vertėtų.
1 mitas – „Jis išaugs“
Kajaus naujo maisto baimė, dar vadinama neofobija, būdinga vaikams nuo dvejų iki šešerių –septynerių metų, rečiau – ir vyresniems. Neofobija yra viena dažniausiai pasitaikančių įprastų vaikystės raidos stadijų. Naujo maisto vengimas, atsargumas ragaujant iš tiesų yra nuovokumo požymis, kai kuriais atvejais padedantis išgyventi susidūrus su nepažįstamu maistu.
Daugelis vaikų, jei jiems nuolat siūloma įvairaus maisto, šią fazę išauga. Tačiau net ketvirtadalis (25 proc.) vaikų ir toliau užsispyrusiai neragauja nieko naujo. Specialistai, apibūdindami vaiką, kuris valgo labai ribotą kiekį maisto produktų ir itin negatyviai reaguoja į nenorimą maistą, vadina jį „selektyviniu valgytoju“. Ir dažnai tai laikoma maitinimo, o ne mitybos sutrikimu. Skirtingai nei bulimija ar anoreksija sergantiems žmonėms, išrankiesiems jų svoris nerūpi. Deja, jei nepailstamai neskatinsime jų paragauti nieko naujo, šie vaikai visam gyvenimui gali likti itin išrankūs. Niekas tiksliai nežino, kiek yra tokių suaugusiųjų, bet JAV paskelbus naują tyrimą, internetu per trumpą laiką užsiregistravo 29 tūkst. dalyvių.
Daugelis išrankių vaikų išties atrodo sveiki, tačiau ištisų maisto grupių atsisakymas neduoda organizmui jokios naudos. Jei nevalgoma pieno produktų, kaulams gali imti trūkti kalcio. Atsisakius vaisių bei daržovių, kuriuose gausu vitaminų ir skaidulų, gali užkietėti viduriai ir imti trūkti mikroelementų, vitaminų. O ilgalaikė skurdi dieta gali lemti visokią velniavą – nuo širdies ligų iki vėžio. Maisto papildai gali padėti, bet jie negali visiškai pakeisti visavertės mitybos.
Be to, tėvai turėtų nerimauti ne tik dėl mitybos. Labai išrankūs vaikai turi ir psichologinių problemų valgydami darželyje ir apskritai dalyvaudami socialinėje veikloje. Tarkime, truputį pažaidęs su tėvų draugų vaikais, Kajus ima prašytis namo, kad tik išvengtų bendro užkandžiavimo. Kartą dviejų dienų ekskursiją ištvėrė visiškai nevalgęs, tik gėrė vandenį…
2 mitas – „Jis tiesiog užsispyręs“
Dažnai teigiama, kad nevalgumas – tai vaiko būdas siekti savarankiškumo, valdyti situaciją. Tačiau išrankūs vaikai šiaip sau nemėgina išvesti tėvų iš proto. Tokio elgesio priežastys slypi giliau. Sunku kaltę versti vien genams ar auklėjimui, nes vaiko pomėgiai ir nemėgimai vystosi veikiami tiek įgimto temperamento, tiek aplinkos veiksnių, tiek individualios patirties ar išmokto elgesio. Vienas didelės imties britų tyrimas su 8–11 metų dvyniais atskleidė, kad tendencija toliau nemėgti naujų produktų yra 75 proc. paveldima.
Tačiau, tarkime, penkerių ir šešerių metų pametinukai Tomas ir Marius yra visiškai priešingi. Tomas ėmė griebti maistą iš tėvų lėkštės būdamas vos pusės metukų. Ir šiandien jis mėgsta pesto padažą, avokadus, lašišą ir alyvuoges. Abu jo tėvai irgi vertina maistą kaip vieną gyvenimo malonumų. Bet štai Marius kūdikystėje visai nesidomėjo maistu. Šiandien jis valgo apie 20 produktų, bet jei tai ne kokios nors rūšies duona, jis neragaus naujo dalyko, prieš tai jo nepasiūlius kokius 25 kartus.
Kartais vaiko ankstyvą patirtį ragaujant maistą visiems laikams pažymi kokia nors medicininė problema. Mariui buvo nustatytas gastroezofaginis refliuksas, kuris skausmingai dirgino stemplę. Kiti vaikai gali turėti anatominių arba fiziologinių pakitimų nosyje, burnoje, gerklėje, trachėjoje, tad jiems sunku ryti ar kvėpuoti ryjant. Gali būti sutrikęs nervų sistemos vystymasis, dėl kurio atsiranda jautrumas burnos srityje ir keičiasi burnos motorika (tampa sunkiau ryti ir pan.).
Gana dažnai išrankumas atsiranda dėl sensorinių sutrikimų – daugelis mažųjų sukasi nuo lėkštės dėl tam tikro maisto skonio, kvapo ar konsistencijos. Mokslininkai spėja, kad šie vaikai gali turėti daugiau skonio receptorių, kurie valgymo procesą paverčia intensyvesne patirtimi, tačiau iki galo ši problema dar nesuprasta. Išrankumas gali būti ir ankstyvas autizmo požymis. Vaikai, kurių raida atsilieka, taip pat dažnai turi nevalgumo problemų. Žinoma, ne kiekvienas sunkiai pamaitinamas vaikas turi kokių nors identifikuojamų problemų, ir vis dėlto svarbu neatmesti galimybės, kad po nevalgumu slypi kažkas daugiau ir mažyliui reikalinga pagalba.
3 mitas – „Pavalgys, kai išalks“
Daug kas iki šiol tiki, kad išrankių vaikų tėvai perspaudžia brukdami jam maistą, ir paprasčiausias sprendimas būtų leisti vaikui išalkti. Šitaip mąstant, vaikas galiausiai turėtų valgyti viską, kas jam paduota, jei ant stalo daugiau nieko nėra. Tiesa ta, kad alkis neprivers vaiko peržengti nemėgstamo maisto baimės. Be to, nerimas ir kiti negatyvūs jausmai netgi sumažins alkio jausmą.
Tėvai dažnai mėgina įsiūlyti kąsnelį papirkinėdami ar grasindami kažko neleisti, kažkur neimti vaiko kartu. Tačiau tie keli įbrukti kąsneliai – tik trumpalaikis laimėjimas. Tokie žaidimai demonstruojant valdžią iš tikrųjų tik kuria tarp judviejų konkurenciją ir visą valgymo procesą paverčia dar negatyvesniu.
Bet ką gi mums daryti?..
Visa tai nereiškia, kad turite nusileisti kiekvienam vaiko norui. Jei patieksite tik jo mėgstamą maistą, jis tikrai neparodys iniciatyvos suvalgyti kažką kita. Koks normalus vaikas valgytų tai, ko nesinori, jei gauna tai, ką mėgsta…
Be to, ir tėvai kartais nesilaiko vienos taktikos – tarkime, per pietus jie reikalauja suvalgyti visą lėkštę to, kas paduota, bet, jei vakarienė pasirodo neskani, ima ir paruošia maisto atskirai. Deja, tai vėlgi neskatina sveikų mitybos įpročių. Tad vietoj to, išmėginkite šiuos ne pačius greičiausius, bet tikrai padėsiančius būdus, kaip praplėsti vaiko valgiaraštį.
■ Meniu planuoja tėvai. Neklauskite vaiko, ką jis šiandien valgys. Vietoj to, patiekite įvairiausio maisto, tačiau į porciją visada įtraukite to, ką žinote, kad vaikas tikrai suvalgys. Suporavus mėgstamą maistą su nauju, vaikas jausis saugesnis paragauti. Tarkime, šalia makaronų įdėkite po šaukštą visko, kas patiekiama likusiems šeimos nariams: maltinuko, žirnelių, agurkų ir kt. Stenkitės valgyti visa šeima, kad rodytumėte pavyzdį, kaip skanu gali būti tas ar anas produktas.
■ „Prisijaukinkite“ maistą. Palaipsniui „nujautrinkite“ fobiją (psichologai taip elgiasi su bet kuria jų, tarkime, fobija vorams ir pan.). Iš pradžių galima į naują maistą tik pažiūrėti. Laikui bėgant švelniai paskatinkite vaiką pauostyti, tada paliesti, palaižyti. Kai jau bus pasirengęs atsikąsti, sudarykite galimybę išspjauti į servetėlę, jei nesinorės nuryti. Dingus spaudimui, žengiamas didžiulis žingsnis priekin. Pagaliau kažko paragavus, neraginkite suvalgyti daugiau. Girkite ir pasidžiaukite. Jei jums pasiseks, galbūt kitąsyk kąsneliai bus jau du.
■ Siūlykite, bet neverskite. Tai turėtų būti jūsų valgymų mantra. Jūsų užduotis – pasiūlyti kuo įvairesnio maisto, o vaiko – pačiam iš to pasirinkti. Net jei nesakote „valgyk, valgyk!“, apgalvokite, ar nespaudžiate kitais nepastebimesniais būdais, pvz., gal sakote „tau tai tikrai patiks“, o gal kaip tik įspėjate, kad gali nepatikti. Visur ir visada išlikite neutralūs. Taip pat būkite pasirengę mėginti, mėginti ir vėl mėginti. Paprastai tėvai kelis kartus pasiūlo, ir jei vaikui nepatinka, nustoja tą maistą siūlę. Tačiau įrodyta, kad vaikai gali užsimanyti paragauti naujo maisto tik tuomet, kai jiems tai pasiūlyta 15 kartų.
■ Neskubėkite ir neskubinkite. Įsibėgėkite pamažu. Jūsų tikslas neturėtų būti tuoj pat peršokti nuo „šlamšto“ prie „sveiko“ maisto. Jūsų tikslas – pasiekti, kad mažylis gerai jaustųsi valgydamas kuo įvairesnį maistą. Tarkime, yra teorija apie „maisto grandinę“ – vaikas prie kitoniško maisto pratinamas pamažu, patiekiant produktą, skoniu ir konsistencija panašų į jo jau mėgstamus patiekalus. Arba per vieną mėgiamą patiekalą pratinama prie kito. Tarkime, jei vaikas mėgsta trintą varškę, patiekite jos užtepę ant duonos, sausainio, obuolio, salotos lapo, ridikėlio ir kt. Darykite tai nebrukdami, kuo labiau džiaukitės, jei ragauja. Daugelis tėvų jau po kelių savaičių pastebi teigiamų pokyčių.
■ Ne pakeiskite, o pridėkite. Valgo tik raudonas vynuoges? Tarp jų įmeskite vieną žalią. Jei vaikas mėgsta makaronus su sviestu, taip ir patiekite, tačiau kraštelyje galite įdėti šiek tiek mėsos padažo. Kaskart įdėkite ką nors naujo, kito, netgi jei tai reikštų, kad reikės išmesti.
■ Patyrinėk, valgyti nereikės. Parduotuvėje paskaičiuokite žalius obuolius. Balkone pasodinkite pomidorų ir stebėkite, kaip jie auga. Palyginkite prieskoninių žolelių kvapus. Kartu sukurkite meniu ir drauge gaminkite valgyti. Skaitykite, kas valgoma kitose šalyse. Užsimerkite ir leiskite vaikui dėti jums į burną maistą, kad atspėtumėte skonį.
■ Pakeiskite patiekimą. Jogurtą galima patiekti puodelyje ir taurėje arba sušaldyti į ledus. Yra vaikų, kurie neleidžia įdėti uogų į kambario temperatūros jogurtą, o leduose prie uogų nesikabinėja. Pirkite skirtingų formų makaronus, skirtingos rūšies duoną. Daržoves siūlykite vieną dieną žalias, kitądien pakeptas. Jei vaikas jautrus maisto kvapui, mėginkite jį patiekti kambario temperatūros.
■ Atsisakykite užkandžiavimo. Kai tėvai nerimauja, ar vaikui netrūksta energijos ir kalorijų, jie paprastai ištisą dieną jam leidžia kažką kramsnoti. Verčiau ir rimtus patiekalus, ir užkandžius patiekite tam tikru pastoviu laiku, kad vaikas žinotų, kada tikėtis kito maisto. Jei skųsis, kad alkanas, duokite išgerti vandens. Jei mažylis kažko užkąs iki pietų ar vakarienės likus mažiau nei valandai, suprantama, jo apetitas nebus didelis.
■ Ieškokite profesionalios pagalbos. Kartais išrankumas maistui – tai emocinė problema, galinti griauti vaiko savivertę. Jei valgymo įpročiai kelia didelę įtampą jam ar jums, tai jau gana rimta priežastis išsitirti. Ypač jei problema didėja ar trukdo džiaugtis gyvenimu. Pasitarkite su savo šeimos gydytoju, prašykite siuntimo pas vaikų psichologą ar mitybos sutrikimų specialistą. Dažnai prireikia kompleksinės pagalbos – kai problemą spręsti padeda visa medikų komanda.
■ Mąstykite į priekį. Mokykite vaiką įsiklausyti į savo alkio jausmą ir žiūrėti į maistą kaip į priemonę, padedančią kūnui atlikti jo – šeimininko – užduotis. Tarkime, aiškinkite, jog morkos sveika akims, kad šios gerai matytų kamuoliuką. Visiškai normalu dėl vaiko užsispyrimo susierzinti, tačiau, kiek įmanoma, stenkitės būti kantrūs. Kuo daugiau laiko „sugaišite“ stengdamiesi suvokti savo vaiko problemą ir tinkamai ją spręsti, tuo greičiau dings visai šeimai prie stalo kylanti įtampa.
Valgo tik tyres
„Kaip išmokyti 11 mėnesių mažylį pirščiukais pasiimti ir ragauti maistą? Mėginome papjaustyti banano, agurko, pabėrėme pupų, makaronų… Bet dukra valgo tik tai, kas sutrinta.“
Pradėkite tirštinti tyres, kol ji įpras prie kitokio jausmo burnoje. Įmaišykite mažais gabaliukais supjaustytų vaisių ar daržovių, pamažu didindami gabaliukų kiekį ir dydį. Nepasiduokite ir toliau į lėkštutę ar ant padėkliuko dėliokite pirštukais paimamo maisto. Raginkite paliesti, bet neverskite įsidėti į burną. Labai atsargiai supažindinkite su nauju maistu, kad vaikui negimtų nerimas ar kad mažylis jo neperimtų iš jūsų. Jei per kelias savaites neišvysite jokio progreso, pasitarkite su šeimos gydytoju. Kai kuriems mažyliams reikalinga logopedo pagalba. Šie specialistai padeda vystyti oralinius-motorinius įgūdžius, kurie reikalingi didesniems maisto gabalėliams kramtyti.
