Mišrios grupės: nauda ne tik mažiams

Visame pasaulyje labai populiarios mišrios darželinukų grupės. O lietuvius, ypač vyresnių vaikų tėvus, tokios grupės neretai vis dar stebina ir ne visada atrodo priimtinos. Ar tikrai jų baimės yra pamatuotos?

misrios grupes

Pasaulio patirtimi kuriant mišrias darželinukų grupes remiasi dažna privati ikimokyklinio ugdymo įstaiga. O valstybinių darželių su tokiomis grupėmis ne tiek jau ir daug. Ir greičiausiai ne todėl, kad šių įstaigų vadovams tai atrodo didelis blogis, bet tokia jau yra mūsų valstybės politika, kurią pakeisti vien gerų norų nepakanka. Tačiau, laimė, yra ir tokių darželių. Kodėl laimė? Visų pirma todėl, kad tėvai turi pasirinkimą ir patys gali nuspręsti, kas yra geriau jų vaikui. O antra – kad ir kiek besistengėme surasti mišrių grupių trūkumų vaikams (išskyrus tai, kad pedagogui tenka didesnis darbo krūvis, nes norint atlikti tą pačią užduotį, jis turi ją diferencijuoti), nė vieno taip ir nesuradome… net pakalbinę pačius darželinukus. O juk vaikų lūpomis visada kalba tiesa.

 

Ar didesni „nesumažės“?

Buvo smagu išgirsti, kai trys patyliukais besišnekučiuojančios vyriausios mišrios grupės mergaitės, „Lazdynėlio“ darželio direktorės paklaustos, ar joms gera šioje grupėje, net nesudvejojo: „Taiiiiiiip. Mums patinka rūpintis mažiukais, juos globoti.“ O jų auklėtoja dar pridūrė, kad šios didelės mergaitės yra tarsi mažųjų mamos. Pasirodo, jos net pasiskirsčiusios „savo“ vaikus, kuriuos prižiūri ir kuriais labiau rūpinasi. Taip kad klysta manantieji, jog nauda yra tik jaunesniesiems – šie, būdami su vyresniaisiais, juos mėgdžioja ir mokosi iš jų bei tobulėja. O tuo tarpu vyresnieji neva „sumažėja“.

Pasak psichologės Dovilės Jankauskienės, jeigu pastebimas vyresnio amžiaus vaiko prasidėjęs regresas (vaikas pradeda kalbėti „lėliukiškai“, nebenori būti savarankiškas ir pats rengtis ar tvarkytis žaisliukus), priežasčių reikėtų ieškoti ne tik ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, bet ir namie. Vaiko elgesys – tai jo kalba, jo būdas pasakyti, ko jis nori ar ko jam trūksta. Jeigu vaikui yra viskas gerai, jis jaučiasi saugus, jo vystymosi NIEKAS negali stabdyti, tai tiesiog neįmanoma. Noras būti mažesniam paprastai atsiranda, kai nepavyksta susitvarkyti su keliamais reikalavimais, gali būti kalta per intensyvi dienotvarkė arba nepakankamas laimėjimų įvertinimas. Įtakos gali turėti ir tai, kad vaikas mato, kaip jaunesnis jo draugas gauna daugiau pagyrimų ar būna dažniau paglostomas už, jo nuomone, mažiau pastangų reikalaujantį elgesį. Taigi labai svarbu, kad tiek darželyje, tiek namie mažylis gautų skatinantį įvertinimą ir pakankamai dėmesio.

 

Dičkiams nauda didesnė

Visi kalbinti specialistai sutinka, kad vyresniems nauda yra netgi didesnė nei mažesniems jų draugams. Kažkodėl mes, suaugusieji, linkę vertinti tik kognityvinius gebėjimus (kaip mažylis išmoko skaityti ar skaičiuoti), pamiršdami, kad gyvenime vien to neužtenka. Pavyzdžiui, Amerikoje aukščiausią intelekto koeficientą turintis žmogus dirba fermoje. Ir ne pats sau yra šeimininkas, o yra  samdomas darbuotojas – taigi yra tarsi neišnaudojęs savo potencialo. Tai tik dar vienas gyvas įrodymas, kad be žinių reikia dar ir kitų įgūdžių, kuriuos palaipsniui gauna vaikai, lankantys  mišrias darželio grupes. Čia visų pirma reikėtų pabrėžti emocinę patirtį. Mišrioje grupėje ugdomi mažieji netampa egocentriškomis ir nejautriomis asmenybėmis, kitais žodžiais tariant – pasaulio bambomis, apie kurias sukasi Visata. Būdami tarp įvairaus amžiaus vaikų vyresnieji išmoksta rūpintis mažesniu už save, atjausti jį, išmokti palaukti. Juk dažniausiai ir mažųjų tempas yra lėtesnis, ir geba jie šiek tiek mažiau nei jų vyresnieji draugai (nors tai individualu). Net ir žinias vyresnieji, būdami kartu su mažaisiais, įsisavina geriau ir giliau. Juk norėdamas kitam paaiškinti pirmiausia tai turi labai gerai suprasti pats. Mišrios grupės tarsi atitinka gausios šeimos modelį, kurioje auga skirtingo amžiaus vaikai. Tik svarbu, kad su jais dirbtų kvalifikuoti pedagogai, turintys akis visose pusėse, gebantys įvertinti kiekvieno darželinuko poreikius ir juos patenkinti, atskleidžiantys vaiko potencialą ir netrukdantys jam augti ir vystytis.

 

Mišriose grupėse metinukų nėra

Į mišrias grupes Lietuvoje mažieji priimami ne anksčiau nei sulaukę dvejų, o dažniausiai – trimečiai  (kitose šalyse mielai laukiami ir metinukai). Mat pačių mažiausiųjų poreikiai vis dėlto visai kitokie – jiems reikia ypač daug dėmesio ir globos, be to, turi būti pritaikyta tokio amžiaus vaikams reikalinga aplinka ir žaislai. Neretai metinukai dar nėra savarankiški, todėl jiems reikia kone kiekviename žingsnyje padėti: pavalgyti, apsirengti, nusiprausti, dažnam netgi pakeisti sauskelnes. Taip jie užimtų visą pedagogų laiką ir paliktų be dėmesio vyresniuosius, kurie geba savimi pasirūpinti patys. O dažnas trimetis jau moka kalbėti, yra pakankamai savarankiškas, gali ilgesniam laikui susikaupti, nori draugauti ir rūpintis kitais.

 

Bent vienas bendraamžis 

Ikimokyklinukams darželis yra erdvė socializacijai ir savarankiškumui ugdyti, todėl labai gerai būtų, jeigu grupėje vaikas turėtų bent vieną bendraamžį draugą, su kuriuo vyktų lygiavertis bendravimas. O idealiausiu atveju, grupėje turėtų būti vienodas skaičius tos pačios amžiaus grupės darželinukų, pavyzdžiui, trys trimečiai, trys keturmečiai, trys penkiamečiai ir trys šešiamečiai. Tokiu atveju vaikai grupuojasi, juos lengviau sukviesti atlikti kokias nors užduotis.

Pasak kalbintų specialistų, jei tos pačios amžiaus grupės vaikų negali būti vienodas skaičius, tuomet geriau, kai daugiau yra vyresniųjų. Kai dominuoja mažesni, pedagogams sudėtingiau visiems paskirstyti vienodai dėmesio. Ir tikrai netiesa, kaip rašoma mamų forumuose, kad mišriose darželinukų grupėse „mažiukai „išbujoja“ būdami tarp didžiųjų, o didieji tampa ne tiek lygiaverčiai darželiečiai, kiek mažųjų tarnai“. Iš tikrųjų viskas priklauso nuo pedagogų, kurie turi būti tikri savo srities profesionalai.

Įtakos turi ir tai, kaip vieną ar kitą situaciją vaikui pateiksi. Gali liepti, raginti, prašyti, „apžaisto“ situaciją. Tarkime, gali Elenutei (5 m.) sakyti: „Eik, padėk Tomukui apsirengti“, o gali džiugiai pranešti: „Greit visi kartu apsirengiame ir bėgame į kiemą!” Praktika rodo, kad vyresnieji mažesniems noriai padeda net neprašomi (o tai juk ir yra siekiamybė gyvenime – kad vaikas iš tikro matytų nesuspėjantį, kad jam natūraliai gimtų noras padėti, nes dėl to visiems bus geriau). Tik svarbu po to pagalbininko nepamiršti pagirti, pasidžiaugti tokiu jo elgesiu. Jei žmogus yra paslaugus, geba padėti kitam, tai nereiškia, kad jis yra kito tarnas. Geriausia, kai grupėje yra sveika, lanksti privilegijų sistema, kuri priklauso nuo amžiaus. Vyresni vaikai turi daugiau laisvių, bet kartu ir daugiau pareigų.

 

Ar pasiruoš mokyklai?

Klausimas apie pasirengimą mokyklai yra bene daugiausiai keliantis nerimo. Juk dauguma tėvų trokšta, kad jų atžala peržengtų mokyklos slenkstį jau su nemažu žinių bagažu. Psichologai siūlo nepamiršti, kad mokyklai vaikai ruošiasi visą pirmą septynmetį. Todėl ir būdami mišriose grupėse puikiai tą gali padaryti. Juk mokyklai svarbūs ne tik skaitymo ir skaičiavimo įgūdžiai, bet savarankiškumas, pasitikėjimas savimi, dėmesio sukaupimas. O tam nėra būtina būti tik tarp bendraamžių. Svarbu priešmokyklinukų tėvams kartu su auklėtojomis įvertinti situaciją, išsikelti tam tikrus tikslus ir kasdien tam skirti laiko. Paprastai mišriose grupėse būna taip: jeigu vieną dieną veikla yra įdomesnė mažiems, kitą dieną auklėtojos turi sugalvoti tai, kas yra įdomu vyresniesiems. Tam grupėje ir yra du pedagogai: tuo metu, kai vienas daugiau laiko skiria mažesniems, kitas gali dirbti su priešmokyklinukais. Tiesa, kai kurie pedagogai svarsto, esą patys vyriausieji, priešmokyklinės grupės vaikai, jau galėtų būti atskirai (kaip ir mažyliai, metinukai). Jų kitoks, greitesnis, ritmas, jie daugiau keliauja. O ir žinių poreikis yra didesnis.

 

Konsultavo psichologė Dovilė Jankauskienė, darželio „Lazdynėlis“ direktorė Elena Markevičienė ir privataus darželio „Vaikystės sodas“ mokytoja Lina Jazgevičienė