Dveji namai, dvejos taisyklės…
Kiekvienuose namuose yra savų taisyklių, net jei jų tyčia ir nekuriame. Tarkim, kad ir tokia (iš pirmo žvilgsnio) smulkmena: tėvai savo vaikui ruošia maistą su mažai prieskonių, neduoda saldumynų, limonadų, o seneliai mėgsta palepinti ir prigamina „kuo skaniau“: su prieskoniais, riebiai, pasiūlo saldainiuką ar sausainiuką. Gerai, jei paprašius to nedaryti močiutė ar senelis paklauso, bet realybė dažnai rodo ką kitą… Vaikas, pabuvęs pas senelius, „išsibalansuoja“ ir grįžus namo jam jau sunku paklusti buvusioms taisyklėms. Galiausiai jis pradeda nesuprasti, kodėl seneliai leidžia, o tėvai ne. Kaip elgtis tokiu atveju? Nebendrauti su seneliais – tikrai ne išeitis. Nevežti vaiko pas juos – taip pat ne išeitis. Ginčytis ir bartis nesinori, o kalbos nepadeda…
Kodėl seneliai taip elgiasi?
Kartais sunku suprasti: atrodo, mūsų mamos buvo griežtos, ne viską leisdavo, subardavo, o štai anūkams leidžia bene viską. Ir kodėl jie nepaiso tėvų – savo vaikų – prašymų?
Pagyvenę žmonės jau būna susitvarkę savo gyvenimą, jų nelaukia krūva reikalų, darbų, jie turi daugiau laiko, tad būti su anūkais jiems tiesiog malonumas. Be to, jie mano turintys daug patirties, todėl neva geriau žinantys, ko reikia anūkui.
Dažna močiutė ar senelis sako: „Štai, tave išauginome, išauklėjome, geras žmogus esi. Negi nesugebėsime anūku pasirūpinti?“
Seneliai – lobis
Bendrauti su seneliais vaikui labai svarbu. Visų pirma vaikui tai labai artimi žmonės. Jie vaiką myli, gali juo pasirūpinti, jei reikia, o mažylis savo ruožtu jaučiasi saugesnis, kai jį supa daugiau mylinčių žmonių. Be to, seneliai vaikams gali perduoti šeimos, giminės vertybes, tai – kartų tęstinumas. Vaikas per senelius mokosi saugoti, puoselėti papročius, tradicijas, kurių galbūt nesureikšmina jo tėvai. Ir… pati paprasčiausia, bet ne ką mažiau reikšminga priežastis – vaikui su seneliais dažnai būna tiesiog smagu. Jie gali ištisai žaisti (nes seneliai dažniausiai niekur neskuba ir visą laiką gali skirti anūkams), kalbėtis apie tai, „kaipgi būdavo senais laikais“, o juk vaikams tai labai patinka, kaip ir būti palepintiems.
Taigi visiškai nebendrauti su artimaisiais vien todėl, kad jie nepaklūsta jūsų taisyklėms, – ne išeitis. Tačiau aukso viduriuką rasti reikėtų…
Vaikai žiūri ir mokosi
Net kai tėvų ir senelių požiūriai skiriasi, vaikas iš tokių santykių vis tiek gauna naudos. Aišku, jei abi pusės, ypač tėvai, elgiasi protingai ir nesivelia į konfliktus.
Kokia ta nauda? Vaikas mato, kad gali būti skirtingi požiūriai, skirtingos namų taisyklės, ir tai yra normalu. Jis, remdamasis tėvų pavyzdžiu, išmoksta priimti ir gerbti kitokią nuomonę, mato, kaip ieškoma kompromisų. Su vaiku apie tai reikia kalbėtis: paaiškinti, kad jūsų namuose vienokios taisyklės, senelių – kitokios, kad tiesiog taip yra, ir viskas. Ilgainiui jis išmoks atskirti, kas leidžiama namuose, kas – pas senelius.
Spręsdami aštrias situacijas taikiai, tėvai vaikams ugdo pagarbą kitokiam požiūriui ir vyresnio amžiaus žmonėms – šie priimami tokie, kokie yra, nesistengiant jų labai pakeisti ar perlaužti.
Ir dar. Situacijoje, kai tarp tėvų ir vaikų ieškomas kompromisas, nėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų. Jei tėvai, privertę senelius paklusti, jausis viršesni, gerais santykiais ir ramybe namie nekvepės…
Kaip susitarti su seneliais?
■ Daug kartų apie problemą pasikalbėti. Tik jokiu būdu ne priekaištauti, ne kritikuoti – antraip jie gali tik pasijusti įskaudinti, o norimo rezultato pasiekti tikrai nepavyks… Senelius svarbu girti! Sakyti, kad jie labai reikalingi, daug padeda, jūs tai labai vertinate. Kur kas labiau nei priekaištas suveiks frazė: „Mama, tu labai man padedi prižiūrėti dukrą. Ji taip laukia, kada pas tave važiuosime! Labai tave mylime. Tik ar galėtum jai neduoti saldainių?“
■ Jei susitarti visiškai nepavyksta ir jus erzina senelių elgesys, pravartu pagalvoti apie patikimą auklę, nes su svetimu žmogumi susitarti lengviau. Ji dirba savo darbą, tad nepuls aiškinti ir ginčytis, ką ir kaip reikia daryti, tiesiog elgsis taip, kaip pasakysite. Žinoma, bendravimo su seneliais nereikėtų visiškai atsisakyti, tačiau auklė – retkarčiais visai nebloga alternatyva.
■ Jei situacijos pakeisti nepavyksta, reikėtų pasistengti įžvelgti teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, verčiau galvoti: gerai, kad apskritai yra tokia močiutė, puiku – vaikas turi pas ką nuvažiuoti, pabūti, juo pasirūpinama, o tėvai turi laiko sau arba gali nudirbti skubius darbus.
■ Jei nepatinka, kaip seneliai maitina pas juos viešintį anūką (tarkim, gamina labai riebiai, o jūs namuose tokio maisto nevalgote), nuvežkite savo paruošto valgio. Neįžeidžiant galima pasakyti, kad norite padėti, sutaupyti jų laiko, todėl atvežėte savo maisto.
■ Kai jau nepadeda jokie būdai ir kalbos, lieka arba keisti požiūrį, arba susitaikyti. Gal vis dėlto vaikui nieko blogo neatsitiks, jei porą dienų per savaitę pagyvens kitokiu ritmu? Svarbu, jis gerai jaučiasi, jam ten patinka.
■ Kai kurie tėvai pasirenka seneliams pameluoti ar nutylėti tiesą. Pavyzdžiui, pasako, neva saldumynus valgyti uždraudė gydytoja. Tokia išeitis atrodo bene lengviausia, tačiau specialistai pataria taip nesielgti. Kodėl? Toks elgesys tik rodytų jūsų silpnumą, tai, kad nesate su savais tėvais išsprendę kai kurių psichologinių problemų. Visada geriau sakyti tiesą, kad ir kaip tai būtų sunku ar grėstų konfliktas… Kai neišsisukinėjate, – įsitvirtinate, jaučiatės lygiaverčiai, suaugę, nors seneliams taip gali ir neatrodyti.
Svarbiausia, seneliams ne tik turime pasakyti, kad mes situaciją sprendžiame dėl savo vaiko (nors kartais ir klystame patys spręsdami), bet ir taip jaustis, laikytis to…
■ Kartais tėvai dar iki gimstant vaikeliui pasikalba su seneliais ir mėgina susitarti, kaip bus bendraujama su vaiku, kad seneliai neprimes savo nuomonės, tik patars, tačiau psichologai tvirtina, esą nereikėtų taip užbėgti už akių – verčiau sunkumus bandyti įveikti jau tada, kai jų kyla. Gal viskas susiklostys taip, kad nė nereikės nieko aptarinėti, o toks išankstinis pokalbis tik paaštrintų situaciją…
Konsultavo psichologė Vita Čioraitienė
