Mamytės uodegytė

Mamytę sekioti linkę visi vaikučiai: jie devynis mėnesius gyvena jos pilvelyje, tad ir vėliau jaučiasi labai artimi. Bet mamai jų artumo kartais būna per daug...

 

 

 

 

 

 

 

Pasakoja 1,5 m. Liepos mama: „Dukrytė nuo mažens buvo labai verksminga ir dirgli. Manėme, kad ją kamuoja pilvuko diegliai, bet gydytojai nieko nenustatė. Ji nuolat verkdavo. Nurimdavo, tik laikoma ant rankų. Taip ir vaikščiodavau po namus su ja… Paguldyti būdavo įmanoma tik užmigusią. Netrukus pasiekėme tokį lygį, kad į lauką nė neimdavome vežimėlio, – vis tiek jame gulėdama tik verkdavo. Taigi į lauką ją nešdavausi tik nešyklėje arba ant rankų.

Kai dukrytė pradėjo šliaužioti, paskui vaikščioti, daugiau domėtis aplinka, kurį laiką man atrodė, kad bus geriau. Bet ir dabar ji nori visą laiką būti šalia manęs poros metrų spinduliu ir vis zyzia, kad kažkas negerai. Negaliu be jos nueiti nei į tualetą, nei nusiprausti, net kai namie tėtis… Aš nuo nuolatinio buvimo su dukra pašonėje jaučiuosi labai išvargusi, svajoju pabūti viena su savimi, be šito nuolat aplink mane besisukiojančio priedo… Kodėl vaikas toks ir ką daryti?“

Gyvenimas su vaiku ant rankų

Kai vaikas ima suvokti, kad jis ir mama yra atskiros asmenybės, tai ima ir suprasti, kad mama gali išeiti visam laikui. Mažylis ir išsigąsta, kad gali jos netekti, ir iš visų jėgų stengiasi nepaleisti mamos iš savo regėjimo lauko.

Kai kuriems vaikams didelio prisirišimo prie mamos etapas praeina greitai ir neskausmingai. Bet kai kurie mažieji maždaug nuo dešimties mėnesių net iki 2–3 metų sąmoningai visą laiką nenori nė per žingsnį atsitraukti nuo mamos. Mama žengia viryklės ar spintos link ir… jau girdi gailų verksmą. Kartais vaikutis gražiai pradeda žaisti su kaladėlėmis ar mašinytėmis, bet tuoj susigriebia, kad mamos nėra šalia, tad puola į ašaras. Jei pabūna paliktas porą valandų su tėčiu ar močiute, išvis nebenori nulipti mamai nuo rankų. Dažniausiai tai būdinga jautriems, dirgliems mažyliams.

Yra ir dar keletas priežasčių, kurios lemia, ar vaikas prie mamos prisirišęs smarkiai, ar mažiau.

1.Nesveiką mažylio prisirišimą prie mamos gali lemti pernelyg didelis mamos rūpinimasis juo. Tuomet vaikas ima manyti, kad jį iš visų pusių supa pavojai, o vienintelis žmogus, kuris gali jį apginti, – jo mama.

2.Taip vaikas gali pradėti elgtis po šeimoje įvykusios nelaimės – tėvų skyrybų ar artimo žmogaus mirties. Jeigu iš jo gyvenimo dingo žmogus, kuris buvo jam svarbus, jį gali apimti baimė, kad dings ir mama.

3.Vaiką pernelyg prisirišti prie mamos gali skatinti ir netinkamas tėčio elgesys, jeigu šis yra despotiškas, linkęs namie visą laiką įvedinėti savo tvarką.

4.Vaiko nuotaika labai priklauso nuo mamos – jeigu ji yra nepasitikinti savimi ir pasauliu, dirgli, nuolat dėl kažko nerimauja, tai ir vaikas perima jos būseną ir daro tą patį.

Kaip mamyčiuką perauklėti

X Gal ir nelengva, bet labai svarbu mamai rūpintis savo pačios gera dvasine savijauta ir ramia, nekonfliktiška namų atmosfera. Tikrai nieko blogo, jei paprašysite artimųjų padėti prižiūrėti vaiką ar susirasite auklę, nors jums ir nereikia eiti į darbą.

X Susiimti ypač svarbu toms moterims, kurios linkusios dramatiškai į viską reaguoti, dūsauti ar pulti į ašaras dėl menkiausios nesėkmės. Jūs turite vaikui būti atrama, o ne dar labiau kurstyti jo nesaugumo jausmą.

X Jeigu sąžiningai pagalvojusi pripažįstate sau, kad pernelyg vaiku rūpinatės, pasistenkite duoti jam daugiau savarankiškumo, leiskite pačiam susipažinti su pasauliu. Be abejo, ramiau jausitės tuomet, jeigu visus vaikui pavojingus daiktus sudėsite ten, kur jų nepasieks. Girkite jį už kiekvieną savarankiškumo apraišką. Pats suvalgė košę ar sriubą – puiku! Apsivilko megztuką, užsidėjo kepurę – tai bent šaunuolis!

X Dauguma specialistų sutaria, kad pernelyg prieraišų kūdikį reikia pratinti kartais pabūti vieną. Guldykite jį į lovytę ir, net jeigu verkia, tegul kelias minutes ten pabūna. Jūs tuo metu sėdėkite šalia, jį kalbinkite. Vėliau palengva nuo lovytės tolkite, trumpam išeikite į kitą kambarį.

X Su vyresniu vaiku pabandykite tartis: tarkim, jis pažais, o jūs išeisite į virtuvę virti sriubos. Kai vaikas kvies, reikės jam pasirodyti, kad niekur nedingote.

X Stenkitės priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir nelyginti jo su kitais.

X Jei šeimoje neseniai išgyvenote netektį, reikia mažajam nuolat priminti, kad mama niekur nedings ir visą laiką bus šalia. Palengva jis apsipras su mintimi, jog jei kažkur išeinate, paskui būtinai grįžtate. Tik nereikia iš namų eiti slapta – geriau jau tegul vaikas, jums išeinant, šiek tiek paverkia, nei galvoja, kad jūs buvote kitame kambaryje ir staiga prapuolėte.
X Tomis dienomis, kai vaikas atrodo ypač irzlus ir sudirgęs, galima pamėginti jam sugirdyti raminamosios arbatėlės ar homeopatinių preparatų.

X Gyvenant su pernelyg prieraišiu vaiku reikia daug kantrybės ir vidinės ramybės. Svarbiausia – negalima vaiko barti už tai, kad jis verkia ar rėkia. Užjauskite jį – juk jam baisu, kad gali netekti savo mylimiausio žmogaus.

X Su tokiu prielipa gyventi tikrai sunku, bet tai laikina. Neretai tokie vaikai į darželį iškeliauja ir jame pasilieka ne sunkiau nei „normalūs“ jų bendraamžiai.

Pratinkite vaikus pabūti vienus

Psichologė VALDEREZA SVETIKIENĖ: „Pirmuosius kelis mėnesius naujagimiui mama tikrai reikalinga nuolatos, bet jau trijų mėnesių lėliukas ima domėtis aplinka, savo rankytėmis, kojytėmis bei žaisliukais, ir jam reikia sudaryti sąlygas kartais pabūti vienam, savarankiškai. Jeigu prieraišų vaiką mama nuolat laikys ant rankų, nešis kartu su savimi į vonią, prie pietų stalo ir naktį migdys šalia savęs, jis nieko daugiau, be mamos, nematys ir tikrai nenorės, kad būtų kitaip. Taigi išeina, kad pačios mamos savo vaikus užaugina mamyčiukus!

Žinoma, kai kurie vaikai būna ramūs, mažai verkia, o kiti – dirglūs, nervingi ir jautrūs. Tokie jautruoliai paprastai daug labiau nori būti su mama, bet ir juos reikia mokyti savarankiškumo.

Būna mamų, kurios sako: „Jis man nė nusiprausti neleidžia.“ Tai – absurdas. Jūs pati neleidžiate sau nusiprausti, o ne vaikas. Juk tai jūs priimate sprendimą nesiprausti, ne jis. Negali būti taip, kad neišeitų kūdikio per dieną vieno palikti nė 15 min., kol palįsite po dušu. Ir tikrai nereikia vestis vaiko kartu su savimi į tualetą – geriau jau tegu paverkia, saugiai paliktas lovytėje.

Mes labai norime vaikus apsaugoti nuo neigiamų emocijų, tačiau kartais ir jas reikia išgyventi. Tegul vaikas palengva pratinasi prie to, kad mama kartais jį palieka, bet tikrai grįžta, ir po kurio laiko jis paliktas jau nebeverks.