Kartais geriau neužduoti klausimo
Kartais tėvai, visai to nenorėdami, sukuria situaciją, kai vaikas „priverstas“ pasakyti netiesą, nes bijo, kad jį bars, nubaus, nepasitikės. Ir tie, atrodo, nekalti klausimai kaip „Kodėl pavėlavai?“, kai atsakymas ir taip aiškus, sukuria labai palankias aplinkybes sukurpti kokią įtikinamą istoriją, o kitą kartą jau iš anksto apgalvoti galimą melą.
Situacija. Tėvai išleido vaiką pas kaimynų berniuką į gimtadienį. Pasakė, kad po trijų valandų paskambins ir šis turės pareiti namo. Po skambučio teko dar ilgai laukti, tad mama nuėjo parsivesti sūnaus. Grįžus namo paklausė: „Kodėl iškart neišėjai namo, kaip tarėmės?“ Vaikas sutriko, susimąstė ir atsakė: „Neradau savo batų!“ Išradinga…
Kas įvyko? Mama uždavė klausimą, nors atsakymą ir pati žinojo: vaikui buvo linksma, todėl ir neskubėjo namo, juk gimtadienis!
Ką buvo galima padaryti? Tiesiog neužduoti šio klausimo, o pasikalbėti apie vėlavimą, tėvų prašymų paisymą ir panašius dalykus.
Vaikas pamelavo – kaip reaguoti?
Melas melui nelygu, žinoma. Kad reaguoti ir nepraleisti pro ausis reikia – faktas. Bet kaip tą padaryti, kai net kraujas užverda išgirdus akivaizdžią netiesą… Pirmiausia prisiminti, kad ir mes ne šventuoliai: negi nesame nė karto pamelavę tėvams, draugams, viršininkui? Esame. Taigi nereiktų pykti tarsi veidrodyje pamačius savo atspindį…
Kaip deramai reaguoti, idealaus recepto nėra, bet svarbiausia – ne pradėti pykti, o išsiaiškinti (bent sau pačiam), kodėl vaikas meluoja. Pavyzdžiui, mažylis nenori eiti į darželį ir sako, kad blogai jaučiasi, skauda pilvuką ar pan. Matote, kad tikrai neskauda, kad jis išsisukinėja. Sugėdijate, o gal apibarate vaiką, kad meluoti negalima, ir nuvedate į darželį. Bet KODĖL jis pamelavo? Kodėl jis nenori eiti į darželį? Gal ten jį skriaudžia, gal jis nepritampa prie vaikų? Štai šias problemas pirmiausia reikėtų spręsti, o ne melavimo… Aišku, tai, kad vaikas nepasako tiesos, o išsisukinėja, vėlgi akmenukas į mūsų, tėvų, daržą: kažką padarėme ne taip, kad mažylis vengia (bijo?) būti atviras su mumis.
Tarsi maža kempinė…
Taip, tai mūsų vaikutis – jis viską „sugeria“ į save: mūsų emocijas, nuotaikas, žodžius, poelgius… Tarkim, mamai bloga nuotaika, bet vaikučiui ji sako, kad viskas gerai. O ką galvoja mažylis? Kad kažką blogai padarė, kad gal mama jo nebemyli, nesako tiesos… Nors jie maži, bet labai gerai jaučia, kai kažkas tikrai ne taip, tad slėpti (meluoti) nereikėtų, verčiau pasakykite: „Šiandien daug dirbau, labai pavargau, todėl dabar jaučiuosi be jėgų ir noriu pailsėti.“ Ir nepamirškite pridurti, kad vaikelį labai mylite! Tiesai pasakyti – variantų daugybė.
Arba ryte pažadėjote vakare išeiti pasivaikščioti, bet taip apleido jėgos po sunkios dienos, kad net sąžinės graužatis, jog pažadus vaikui reikia būtinai vykdyti, nieko nepadeda. Ką daro mama? Dažnai sukuria kokią nors istoriją, kodėl eiti negali. Vaikas gal ir patikės, o gal ir ne. O kodėl nepasakius tiesos? Taip, jis nusimins, ir gal net apsiverks, bet įsisąmonins vieną tiesą – mama su juo yra sąžininga. O kaip kompensaciją galima pasiūlyti kitą dieną nueiti ledų ar pasisupti ant sūpynių…
Mažylių melavimo ypatumai
Kokiais atvejai vaikas nemeluos?
■ Jei jaus, kad tėvais galima pasitikėti – jie nebars už pasakytą tiesą, kad ir kokia ji būtų. (Sunku, tikrai sunku nebarti, jei pasako, kad prikūlė draugą, atėmė žaislą, darželyje ką nors sudaužė ir dar pametė batą…)
■ Jei žinos, kad pasakęs tiesą nesulauks kritikos. Kritikuoti galima, bet ne vaiką, o jo konkretų elgesį. (Taip, nelengva iš savo žodyno išmesti frazę „Koks tu negeras!“.)
■ Jei bus įsitikinęs, kad tėvai jį vis tiek mylės, kad ir ką iškrėstų. (O taip, sunku pasakyti „Aš tave myliu“ tuo momentu, kai vaikas pro langą išmeta mamos kosmetinę ir apie tai prisipažįsta…)
■ Jei nematys pavyzdžio, kaip suaugusieji meluoja. (Žinoma, beveik neįmanoma prie vaiko kalbantis su viršininku pasakyti, kad vėluojate ne dėl stichinių nelaimių, o tiesiog pramiegojote…)
