Turime teisę būti apkūnios!

Šio straipsnio tikslas – parodyti mamoms, kurios išgyvena dėl kelių (ar keliolikos, o gal ir keliasdešimties) priaugtų kilogramų, kad nėra prasmės dėl jų graužtis. Jeigu nepavyksta atsikratyti antsvorio, tai gyvenkite su jais draugiškai.

Pasakoja butiko „LightHauzas“ įkūrėja AUŠRA PACEVIČIŪTĖ

Kai keliems žmonėms pasakiau, kad MAŽYLIS paprašė manęs duoti interviu apie tai, jog sveriu per daug, bet dėl to neišgyvenu ir jaučiuosi puikiai, tie žmonės pradėjo atkalbinėti – esą nereikia apie tai niekam pasakoti. Lietuvoje paplitusi nuomonė, kad žmogus turi būti lieknas, o jeigu jis ne toks, tai turi tyliai tūnoti kamputyje ir liūdėti. Bet taip nėra! Ir turėdamas antsvorio gali puikiai jaustis ir džiaugtis gyvenimu!

Aš manau, kad apie tai šnekėti reikia, nes kai kurios moterys tikrai daug nervų susigadina, be reikalo išgyvendamos dėl savo svorio. Pagimdžius vaikelį ir taip būna nelengva, dažnai keičiasi gyvenimo rutina ir, jei prieš vaiko gimimą gyvenai daug judriau, tai paskui nelengva priprasti prie lėtesnio ritmo.

Dydis nesvarbu

Aš pati auginu du sūnus, vyresniajam netrukus sueis septyneri, jaunėliui – aštuoni mėnesiai. Per savo pirmąjį nėštumą priaugau 35 kg, ir 20 iš jų liko. Taip, jų atsikratyti aš norėčiau, bet šiuo metu turiu pakankamai daug kitos veiklos ir tiesiog nėra kada jaudintis dėl papildomų kilogramų.

Laukdamasi pirmagimio savo mityba išties per mažai rūpinausi. Atsipalaidavau, nusiteikusi, kad aš nėščia ir galiu sau leisti viską. Laukdamasi antro vaikelio, jau suvokiau, kad šitaip elgtis nederėtų, savo mitybai skyriau daugiau dėmesio, gyvenau aktyviai ir priaugau tik 10 kg.

Su savo dabartiniu svoriu esu susigyvenusi. Tiesiog mano gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei tie kilogramai. Kai darai tai, ką mėgsti, gyveni, kaip nori, turi mėgstamą darbą ir mylimą šeimą, tai ir jautiesi gerai, nesvarbu, ar sveri 60, ar 80, ar 120 kg.

Pozityvių minčių galia

Mes su sese prieš kelerius metus pažiūrėjome filmą „Paslaptis“ (yra ir to paties pavadinimo knyga), kuriame kalbama apie minties ir pasąmonės galią. Prieš tai vis būdavome savimi nepatenkintos ir pasišnekėdavome, kad norėtųsi ir pilvą, ir kojas šiek tiek padailinti. Vis dėlto filmo paveiktos nusprendėme atlikti eksperimentą ir pusmetį nieko nešnekėti apie savo svorį. Paskui susigriebėme, kad pradėjome save labiau mylėti ir gerbti. Be to, atsirado naujų veiklų ir naujų pažinčių, o ir santykiai su artimaisiais pagerėjo. Rodos, net saulė ėmė šviesti ryškiau.

Dabar aš esu įsitikinusi, kad į gyvenimą reikia žiūrėti pozityviai. Kalbu ne tik apie svorį, bet ir apie kitus dalykus. Pasijusime geriau, jei rečiau kartosime „nepatinku“, „nenoriu“, „negaliu“, „nedarysiu“ ir kitus žodžius su „ne“. Nes jeigu nuolat kartosime „ne, ne, ne“, tai ir gyvenimo atsakymas bus „ne“. Tiesiog tai, ką mes veikiame kasdien, daro įtaką mūsų gyvenimams. Jei mes nuolat galvosime, kad nėra pinigų, tai jų ir nebus, nes mes patys save tam būsime nuteikę. Keičiant savo mąstymą į teigiamą pusę, keičiasi ir gyvenimas.

Ir tai, ar juo džiaugiamės, ar ne, priklauso ne nuo to, kiek sveriame.

Aplinkiniai mato jūsų nusiteikimą

Pačioje pradžioje, priaugusi svorio, aš irgi dėl to išgyvenau. Šitaip gresia pasinerti į savigraužą – ir antsvorio atsikratyti nepavyko, ir tas ar anas nenusisekė… O nuolat dėl visko kremtantis darosi tik blogiau.

Taigi dabar džiaugiuosi kiekviena diena, kuri man suteikia naujų potyrių, užuot nerimavusi dėl svorio. Pasitaiko ir naujų pažįstamų, kurie, kai jiems prasitariu, kad sveriu per daug, net nustemba, sako to nepastebėję. Taigi savo antsvorį įžvelgiate tik jūs. Bet jeigu nuolat save dėl to engiate, aplinkiniai mato, kad jūs savimi nepatenkinta, ir jiems irgi gali išryškėti jūsų trūkumai. O jei esate energinga ir pozityvi, savo svorio nė nepastebite, tai ir aplinkiniai jo nepastebi.

Panašiai galima pasakyti ne tik apie mūsų požiūrį į savo svorį, bet ir į amžių. Jei kasdien žiūrėsime į veidrodį, mąstydamos, kad ant veido pagilėjo raukšlės, tai jos tikrai gilės. O jeigu galvosime apie gražius dalykus, mylimus vaikus ar mėgstamą veiklą, tai nė nepastebėsime esančios stambesnės arba senesnės.

Gydytojai svorio priaugti leidžia!

Gydytoja dietologė ŽANA ANTONOVA: „Jei moters kūno masės indeksas (KMI) normalus, per nėštumą jai rekomenduojama priaugti 11–16 kg. Daug moterų nori iš karto po nėštumo sulieknėti, tačiau pirmuosius kelis mėnesius po gimdymo nereikėtų į savo svorį kreipti itin daug dėmesio. Organizmui įprastos formos  grįžta palengva. Ir jeigu po pusmečio ar metų vis dar sveriate 10 kg daugiau nei iki nėštumo, bet jūsų KMI – normalus, nuo 18,5 iki 24,9, dėl nieko išgyventi nereikia. KMI – tai medicininis rodiklis, kuris parodo, ar svoris nekenkia sveikatai.

Susilaukus vaikelio vis dėlto reikėtų nepamiršti to, kad mamos mityba turi būti reguliari ir subalansuota. Dažnai pagimdžiusios moterys užmiršta save ir visą dėmesį skiria vaikui, tad tokiu atveju valgymas būna chaotiškas. Kai kurios jų pamiršta, kad reikia valgyti tam tikrais intervalais visą dieną, ir tą prisimena tik vakare. O kitos pradeda valgyti daug. Taip dažniau nutinka labai jautrioms, išgyvenančioms daug emocijų (neigiamų ar teigiamų) mamoms. Taigi joms kyla noras jas „suvalgyti“.

Klausiate, ar labai blogai, jei KMI per didelis, tarkim, 28, bet žmogus nesiruošia nieko keisti? Taip, toks rodiklis rodo esant antsvorio. Bet jei žmogus iš prigimties stambesnis, jo svoris toliau nedidėja, jis jaučiasi gerai, o maitinasi normaliai, tai nieko baisaus. Tik reikėtų atkreipti dėmesį į kraujo tyrimų rodiklius, nes jeigu pasirodys, kad cholesterolio ar gliukozės koncentracija kraujyje per didelė, vadinasi, svorį visgi reikia koreguoti. Taip pat reikėtų susirūpinti, kai daug svorio priaugama itin greitai.“

Psichologai pataria atsipalaiduoti

 Šeimos psichologė GIEDRĖ GUTAUTĖ-KLIMIENĖ: „Jeigu moteriai jos svoris nepatinka, bet sulieknėti nepavyksta, reikėtų susimąstyti, kodėl taip yra. Dažnai būna, kad kuo labiau moteris išgyvena dėl savo svorio, tuo sunkiau jai reguliuoti savo mitybą, nes pasireiškia emocinis valgymas – norisi save nuraminti, suvalgant kažką skanaus.

Taigi išeina, kad norint sulieknėti reikėtų atsipalaiduoti. Tiesiog pasakyti sau, kad štai aš sveriu 80 (ar 100) kg, bet nieko baisaus, viskas man gerai. Atsipalaidavus tikrai pavyksta valgyti ramiai, normalaus dydžio porcijomis. Juolab kad jausdamas įtampą dėl savo svorio žmogus apie maistą galvoja itin dažnai.

Atsipalaiduoti ir negalvoti apie antsvorį lengviau tada, kai gali save priimti tokį, koks esi. Kūno pokyčiai žmogaus esmės nekeičia. Galima sau sakyti: „Aš esu šauni, gera mama, puiki šeimininkė – na, ir kas, kad sveriu 90 kg?“ Arba: „Aš esu vertinga, ir nesvarbu, ar sveriu 50, ar 90 kg!“

Kai dėl svorio kyla nerimas, reikėtų susimąstyti, kas jį sukelia. Gal baisu, kad jus sustorėjusią atstums vyras, gal – kad kreivai žiūrės bendradarbiai. Tarkim, jums gėda, kad į darbą iš motinystės atostogų grįšite sustorėjusi. Bet ar jūsų mintys pagrįstos? Ar, kai kolegė grįžo papilnėjusi, ją dėl to kas nors užsipuolė, ar pasikeitė jos darbo kokybė?

O gal bijotės, kad paliks vyras? Vertėtų su juo apie tai pasišnekėti – gal jis visai nemato tų kilogramų, dėl kurių jūs taip išgyvenate? Gali būti ir taip, kad vyrui apkūnesnė atrodote netgi gražesnė. Jei jis apie jūsų svorį replikuoja kažką nemalonaus, vertėtų pasvarstyti, negi jis jus myli tik dėl išvaizdos? Kokie dar dalykai judu sieja, ką galėtumėte savo santykiuose pakeisti? Tad jeigu sveriate per daug (vienai tai atrodys 60, kitai – 100 kg), bet kuriuo atveju svarbiausia atsipalaiduoti, susitaikyti su esamu svoriu ir atminti – esate vertinga, kad ir kiek sveriate. Tikrai įmanoma sverti 80 ar 100 kg ir jaustis gerai bei save mylėti!“