Svarbu pasirinkimo laisvė
Humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė: „Koks yra mūsų visuomenės požiūris į namų šeimininkes, rodo net terminai. Sakoma: „Ji nedirba“, nors ji galbūt triūsia nuo ryto iki vakaro. Su tokiu aplinkinių požiūriu tenka susitaikyti, o ir namiškiai netrukus pradeda laikyti savaime suprantamu dalyku, kad pietūs „išsiverda“, rūbai „išsiskalbia“, ir netrukus pamiršta net padėkoti. Dėkingumo už savo „pasiaukojimą“ nė neverta tikėtis.
Negerai yra tuomet, kai moteris „pasirenka“ namus, nes tiesiog neranda darbo ar daugiau nėra kam slaugyti neįgalių, senų šeimos narių. Negerai ir atvirkščiai – kai ji jaučiasi priversta dirbti nemielą darbą vien todėl, kad reikia išlaikyti save ir kitus. Manau, kad renkantis net ir neilgam laikui (pvz., metams) svarbu nepasiduoti išorės spaudimui ir įsiklausyti į savo poreikius.
Jeigu rūpi pabandyti, koks tas namų šeimininkės gyvenimas, kodėl gi ne? Tik reikia žinoti, kad, iškritus iš darbo rinkos, į ją sugrįžti ne visada lengva. Svarbu racionaliai, nekuriant iliuzijų suvokti, kodėl nusprendžiama likti namie, kiek laiko tai trūks (pvz., kol vaikai pradės lankyti mokyklą ar kol ligoniui atsiras vieta patikimuose slaugos namuose), kokie galimi šio sprendimo privalumai (namų jaukumas, geresnė namiškių priežiūra) ir trūkumai.
Viena yra būti namų šeimininke, kai šeimos pajamos (tarkim, vyro uždarbis) yra 2000 Eur per mėnesį, ir visai kas kita – kai 500 Eur. Tad verta pagalvoti, ko pavydu draugei: jos namų šeimininkės būvio ar vyro algos, leidžiančios jai gyventi netaupant kiekvieno cento? Jeigu paaiškės, kad pavydu pasiturimo gyvenimo, tai neverta palikti savo darbo: nuo to šeimos biudžetas tik dar labiau sumažės.”
Darbas be išeiginių
Buvusi namų šeimininkė Ieva Šidlaitė: “Dabar turiu savo širdžiai mielą versliuką, o iki tol kone dešimtmetį, nuo tada, kai gimė pirmasis sūnus, „sėdėjau“ namie. Tai nereiškia, kad nieko nedirbau, tiesiog darbus visada bandžiau suderinti su vaikų auginimu ir ūkio priežiūra, o ne vaikus bei gyvenimą sudėlioti pagal dirbamus darbus.
Be reikalo kartais apie namų šeimininkes pas mus atsiliepiama nepagarbiai. Jos daug dirba ir turi nemažai išmanyti. Tiesa, būna atvejų, kai vyras labai daug uždirba, ateina samdoma namų tvarkytoja ir žmona savo laiką leidžia tik nuveždama vaikus į būrelius, o pati važiuoja darytis manikiūro, masažo ir apsipirkti.
Tačiau yra nemažai moterų, kurios labai domisi vaikų auklėjimu, namų ūkiu, sveiko ir skanaus maisto gaminimu bei daržovių auginimu, rankdarbiais ir dar dalyvauja įvairioje visuomeninėje veikloje. Va čia yra tikras visos dienos, dažnai ir visos paros, darbas, ir dar septynių darbo dienų savaitė be atostogų. Tenka mokytis, ieškoti informacijos, gilintis, skaityti ir dar dažniausiai su vaikais ant kupros. Vyrai greičiausiai to nepajėgtų, nusibaigtų, o moterys ir gyvena taip. Visą dieną dirba, o vakare atsisėda ir galvoja: ir vėl nieko nepadariau…
Ir man pačiai taip dažnai būdavo. Tuomet pradėdavau skaičiuoti: pagaminau pusryčius, pietus ir vakarienę, iškepiau duonos savaitei, palaisčiau šiltnamį, sukabinau išskalbtus drabužius, atsakiau į penkis elektroninius laiškus, perskaičiau straipsnį apie naminio tepalo nuo sumušimų gamybą ir pririnkau jam gysločių, atsakiau į šimtą penkiamečio klausimų… Tik bėda ta, kad visos šios kasdienybės net pačios moterys dažnai nelaiko darbu, nes už tai niekas nemoka algos ir nekelia į aukštesnes pareigas. Bet buvimas namų šeimininke – tai tikrai sunkus, daug pastangų bei kūrybiškumo reikalaujantis darbas.
Yra labai daug moterų, kurios širdyje nori tik būti namie, rūpintis vaikais, mylėti bei lepinti vyrą, nerti servetėles ir kepti obuolių pyragus. O visur tik šnekama apie tai, kaip moteris turi būti geležinė ir plieniniais kulniukais lipti karjeros laiptais. Tad stengiasi vargšės iš paskutiniųjų viską spėti, būti minkštos bei mielos namie, kietos ir nepalenkiamos darbe… Ir todėl yra labai daug nelaimingų moterų.”
