1.Ruoškimės tėvystei iki vaikui gimstant
Šioje vietoje norėtųsi pasitelkti palyginimą: kiekvienas mūsų einame į darbą. Kad tą darbą gerai atliktume, turėjome mokytis mokykloje, vėliau gilintis į specialybę kitoje mokslo įstaigoje. O juk motinystė ir tėvystė – tai darbas, nuo kurio rezultatų priklauso praktiškai visas naujo žmogaus gyvenimas. Reikėtų iš anksto pasidomėti tuo, apie ką nešnekama nėščiųjų mokyklėlėse: psichologinius kūdikio raidos etapus, saugaus ryšio formavimąsi, poreikių atliepimo ir neatliepimo įtaką tolesniam gyvenimui, žindymo funkcijas. Reikia žinoti, kas yra kūdikio siunčiami signalai, ką rodo jo reakcijos.
2.Maitinkime kūdikį su meile ir pagarba
Kaip nuolat rašoma „Mažylyje“, kūdikiui labai svarbus motinos pienas. Jis žindomas tuomet, kai nori, ir tiek, kiek nori. Tai patenkina ne tik fizinį, bet ir emocinį alkį.
3.Jautriai atsiliepkime į vaiko poreikius
Į visus kūdikio iki metukų siunčiamus signalus reaguoti privaloma. Tokio amžiaus vaikas dar nemoka manipuliuoti suaugusiaisiais ir visi jo siunčiami signalai yra nuoširdūs. Pagrindinis signalas – verksmas – mažylio mums siunčiamas ne iš užgaidos, o norint kažką pranešti. Jei žinome, kad vaikas neserga, yra pamaitintas, jam neskauda pilvelio, vystyklas pakeistas, verksmo priežastis gali būti juslinių stimulų trūkumas.
Tinkamai į poreikius atsiliepiama tada, kai tai daroma iš karto, vos gavus signalą. Tarkim, jei kūdikis verksmu prašo: „Paimkite mane ant rankų“, jis turėtų būti iškart paimtas ir laikomas tol, kol paleidus iš rankų nebesiprašys atgal. Po to, kai sueina metukai, šalia poreikių pamažu pradeda atsirasti ir norai, tad tėveliams tenka mokytis juos atskirti. Poreikius tenkinti būtina, norų – ne.
4.Tenkinkime prisilietimo poreikį
Visiems kūdikiams tėvų prisilietimai labai svarbūs – fizinis kontaktas padeda jaustis ramiai ir saugiai. Šis poreikis siekia laikus, kai žmonių dar nebuvo. Jų pirmtakai beždžionės savo vaikus nuolat nešiojasi kartu. Jeigu poreikis būti nešiojamam nepatenkinamas, vaikas nerimauja, kad kažkas ne taip. Galbūt jis to nevertas? Ir atvirkščiai: „Jeigu mane liečia, glosto ir nešioja, vadinasi, aš to nusipelnau.“ Sąmoningai, žinoma, kūdikis taip nesvarsto, už jį išvadas daro ir fiksuoja pasąmonė.
Vienas prieraišiosios tėvystės pradininkų daktaras W.Searsas yra išryškinęs ir tai, kad nešiojamo kūdikio nervinė sistema bręsta greičiau. Vaikas, keliaudamas kartu su nuolat judančia mama, juda. O judesys – tai nervinei sistemai duodamas stimulas. Tarkim, kai mama kartu su kūdikiu pasilenkia, sudirginamas ir paskatinamas dirbti jo vestibiuliarinis aparatas (jis yra susijęs su pusiausvyra). Panašiai stimuliuojamos ir nervinės galūnės, stuburo nervai, galvos smegenys. Taigi kuo daugiau stimulų vaikas gauna, tuo greičiau vystosi.
5.Užtikrinkime saugų miegą
Pasak prieraišiosios tėvystės šalininkų, jeigu kūdikis geriau jaučiasi miegodamas su tėvais, reikia suteikti jam tokią galimybę. Tuomet jis nejaučia vienatvės ir kitokių grėsmių. Bihevioristinės psichologijos teorijos atstovai pasakytų, kad vaiką galima išmokyti užmigti ir miegoti vieną, tačiau iš tiesų mes išmokome vaiką tik nesiųsti pavojaus signalų, o ar jo miegas ramus – nežinia.
6.Suteikime nuolatinę ir meilės kupiną priežiūrą
Čia turima omenyje ne tik tai, kad kūdikio nevalia palikti be priežiūros, bet ir tai, kad priežiūra, kiek tai įmanoma, turėtų būti suteikiama vieno ir to paties asmens. To neužtikrina darželis, kuriame personalas nuolat keičiasi. Prieraišumo teorija byloja, kad buvimas su vienu ir tuo pačiu žmogumi padeda stiprinti vaiko savivoką ir savivertę. Kūdikis tarsi supranta: „Jeigu šis žmogus visą laiką būna su manimi ir niekur nedingsta, vadinasi, aš esu to vertas. Jeigu jis pabėga, gal tai dėl to, kad buvau blogas?“
7.Auklėkime pozityviai
Vaikas – lygiavertis mūsų partneris. Bausmės tik sukelia jo gynybinę reakciją. Jei ir pasieksime, kad pagrasinus vaikas gerai elgtųsi, geras elgesys tęsis tik tol, kol grės bausmė. Žinoma, pozityvus auklėjimas atrodo sunkus darbas, kai vaikas neklauso, o mes turime išlaikyti savitvardą, netgi malonų toną. Tačiau tam ir yra pozityviojo auklėjimo mokslas, paaiškinantis, kas vyksta vaiko viduje. Tokį auklėjimą aplinkiniai dažnai prilygina lepinimui. Išties nelengva suvokti, kur yra dvimečio ar keturmečio poreikiai, o kur jau užgaidos, tad tėvams kartais tikrai sunku suvokti, ar reikia patenkinti vaiko prašymą, ar ne.
8.Siekime asmeninio ir šeimos gyvenimo harmonijos
Būsimieji tėvai dar iki vaiko gimimo turėtų žinoti, kad naujagimio atsiradimas santykius paveikia tarsi katalizatorius – jei šeimoje yra neišspręstų problemų, gimus vaikui jos tikrai paaštrės. Paprastai mamas labiausiai sekina ne pati kūdikio priežiūra, o tai, kad jo elgesys neatitinka įsivaizduojamų normų. Pavyzdžiui: „Kodėl jis verkia daugiau nei kiti?“, „Kodėl pats vienas nepažaidžia barškučiais, kol aš tvarkausi“ ir pan. Kai moteris žino, kas ir kodėl vyksta, ir be reikalo nelygina savęs su kitais, būti mama jai daug lengviau.
