4 blogi įpročiai, kurių reikia atsisakyti tėvams

Norite pakeisti vaiko elgesį? Tiesiog ištaisykite savąjį. Juk vaikai dažniau, nei mums norėtųsi, mus kopijuoja...

iprociai-kuriu-reikia-atsikratyti

1. Jums gyvenimas 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę atrodo nesibaigianti krizė, tad pratrūkti – gana suprantama reakcija.

Kai duktė darželyje palieka megztuką, užverčiate akis ir atsidūstate: „Štai ir vėl, prašom. Tu visad pamiršti daiktus.“ O kai šuniukas vėl prišlapina virtuvę, galite ir apsiraudoti…

Kaip tai veikia vaikus. Kai kuriose situacijose pasiusti ar pratrūkti – visiškai normali reakcija. Bet jei „neršite“ dėl kiekvienos smulkmenos, jūsų vaikas nežinos, kaip reaguoti į gyvenimo pakilimus, nuosmūkius bei „vidurėlius“. Mažyliui sunku suvokti, koks elgesys tinkamas, o koks – jau nebe, jei jūs nuolat keliate balsą ir viską padidinate, vartodamos žodžius „tu visada“ arba „tu niekada“.

Kita labai neigiama pasekmė yra štai kokia: nutikus tikrai blogam dalykui, vaikas gali jums nepasisakyti. Dėl dviejų prižasčių: pirma – nenorėdamas sulaukti perdėtos reakcijos. Antra – paprasčiausiai neįvertindamas blogumo laipsnio, nes jūsų kasdienybėje viskas yra tik blogai. Taigi jei jūsų tonas yra vienodas ir kai sakote „Gaisras, reikia evakuotis!“, ir kai „Greit susirink „Lego“!“, vaikai gali nesiimti skubių veiksmų tuomet, kai šito iš tikro reikės.

Kaip atsikratyti įpročio. Nutikus kokiai blogybei, mintyse įvertinkite ją balu nuo vieno iki dešimties. Vienas – tai būtų kažkoks incidentas, kuris neturi jokios reikšmės jūsų gyvenimo kokybei (tarkime, šešiametis ne vietoje pasideda megztinį), o dešimt – tai jau kritinė padėtis (mažylio pirštuką suspaudė durys). Dabar pasižadėkite nedramatizuoti įvykių, kurių neįvertinsite bent jau aštuonetu. Žinoma, iš pradžių jums viskas atrodys verta dvidešimtuko, bet laikui bėgant išmoksite pastebėti įvykių „stiprumo“ skirtumus.

2. Jūsų veide nenyksta šypsena, jūsų gyvenimas – vien rožėmis klotas, vaivorykštėmis iškaišytas… Deja, visa tai – „tik spaudai“.

Įlenktą automobilio sparną pataisyti kainuos 200 eurų, o geriausia draugė išvyksta gyventi į Norvegiją… Nenuostabu, kad jaučiatės sumautai ir norėtumėte surengti savigailos vakarėlį. Tačiau kai penkerių ir ketverių dukros paklausia, kas yra, nusišypsote ir atsakote: „Nieko, mano gražuolės! Viskas – nuostabu!“

Kaip tai veikia vaikus. Būti pozityviai – tai viena, tačiau slėpti tikrąsias emocijas – tikra klaida. Vaikai turi žinoti, jog visiškai normalu jausti liūdesį, pyktį, susierzinimą. Tiesa ta, kad ir kaip stengtumėtės slėpti, vaikai puikiai sugaudo tai, kas liko nepasakyta. Tad jei nesidalijate savo emocijomis, mokote vaikus meluoti apie savąsias. Be to, nežinodami liūdesio priežasties, vaikai ima manyti, kad patys yra prie to prisidėję. Nuolatinis toks jausmas, žinoma, kenkia sveikos asmenybės vystymuisi. Dar vienas svarbus dalykas – kai nesakote, kas blogai, vaikai gali prisigalvoti, jog yra daug blogiau, ir dėl to kankintis.

Kaip atsikratyti įpročio. Pradėkite nuo to, kad jei pasijusite truputį suirzusi (ar liūdna, ar sutrikusi, ar išsigandusi…) – tą jausmą parodykite. Įvardykite savo jausmą vaikui suprantamais žodžiais, paaiškinkite priežastį, dėl kurios jis atsirado, ir palyginkite su kažkuo iš vaiko gyvenimo: „Gavau naują viršininką, nežinau, kaip mums pavyks sutarti, tad ir jaudinuosi. Pameni, kaip jauteisi, kai rudenį atėjo nauja auklėtoja? Panašiai dabar jaučiuosi ir aš.“ Arba: „Man labai neramu ir liūdna dėl močiutės ligos. Liūdėti nėra blogai, netgi mamytės kartais liūdi. Bet aš žinau, kad gydytojai daro dėl jos, ką gali.“ Mažesniems vaikams reikia mažiau informacijos, nei didesniems.

3. Reikalavimus pateikiate kaip klausimus.

Norite, kad keturmetis susitvarkytų žaislus. Ir kažkodėl klausiate „Ar gali susitvarkyti žaislus?“, be to, dar ir pridedate: „Dabar, gerai?“

Kaip tai veikia vaikus. Kai nurodymas pateikiamas kaip klausimas arba prie jo prilipdomas žodelis „gerai?“, vaikas išgirsta galimybę to nedaryti. Jūs tarsi savo noru atsisakote autoriteto ir įsiveliate į ilgą procesą, turintį priversti vaiką padaryti tai, ką jam reikia padaryti. Jei vaikas tokius „reikalavimus“ ignoruoja, jūs kartojatės, kol netenkate kantrybės.

■ Kaip atsikratyti įpročio.  Aiškumas – tai tas mygtukas, kurį paspaudę galite tikėtis greito vykdymo. Vaikas turėtų reaguoti į paliepimą, vos išgirdęs sakinio gale tašką: „Eime į lauką, prašau rengtis.“ Arba: „Tuojau pat išjunk televizorių.“ Ir viskas. Jei vaikas nepaklūsta iš karto, vieną vienintelį kartą galite pakartoti: „Parodyk mamai, ar moki išjungti televizorių, jei ne, aš tau padėsiu.“ Trumpai luktelkite, ir jei niekas nevyksta, paimkite pultelį ir išjunkite. Vaikui nepakenks išsiaiškinti, kas čia bosas, ir išmokti paklusti nurodymams.

4. Jūs – ne treneriai, o kritikai.

Jūs smulkiai išnagrinėjate kiekvieną vaiko klaidelę. Kai pažymių knygelėje daugiausiai dešimtukų ir devintukų, visuomet pastebite vienintelį aštuntuką ir imate klausinėti, kaip jis čia atsirado. Jei pasiklojus lovą lieka išlindęs paklodės kraštas, jūs sakote: „Kodėl nemoki normaliai pasikloti lovos?“

Kaip tai veikia vaikus. Jei puolimo iš jūsų pusės vaikas sulaukia daugiau nei pagyrų ir pamylavimų, jis gali pradėti jus arba ignoruoti, arba atsistoti į gynybinę poziciją. Abiem atvejais jis neišgirs jūsų žodžiuose nieko konstruktyvaus. Dar blogiau – kabinėjimasis prie smulkmenų gali pažeisti vaiko pasitikėjimą savimi. Iki tokio lygio, kai netgi nebandoma kažko siekti, nes bijoma jus nuvilti. Gali nutikti ir taip, kad vaikas taps perfekcionistu, manančiu, jog jūsų meilę galima pelnyti tik tobulu elgesiu ir neįtikėtinais laimėjimais. Jei grįžtamasis ryšys iš jūsų pusės dažniausiai būna neigiamas, jūsų dėmesys fiksuojamas į vaiko trūkumus, o ne privalumus, jis gali pradėti manyti, kad sektis jam paprasčiausiai negali.

■ Kaip atsikratyti įpročio. Vaiką visada reikia daugiau girti, nei barti, daugiau „kelti“, nei „sodinti“. Tai nereiškia, kad jums negalima pastebėti klaidų ir nesėkmių. Tiesiog iš pradžių reikėtų pastebėti vaiko pastangas: „Oho, kiek gerų pažymių!“ Tuomet švelniai pasiūlyti pagalbą ten, kur nesiseka: „Matematika – labai sunkus dalykas. Galėčiau padėti tau geriau pasirengti kitam testui.“ Apskritai, atsispirkite norui pirštu bakstelėti į kiekvieną klaidelę, verčiau kasdienybėje pastebėkite pageidaujamą elgesį, pastangas. Pavyzdžiui: „Ačiū, kad pavalgęs atnešei indus. Tada man lengviau sutvarkyti virtuvę po vakarienės.“ Arba: „Mačiau, namie labai stengeisi, mokydamasis matematikos. Na, jei taip stengsiesi ir toliau, pažymiai tikrai turėtų pagerėti.“ Kitas pagyrimų privalumas – vaikas rimčiau išklausys kritiką, nes žinos, kad jūs pastebite ir tai, ką jis daro gerai ir teisingai.