Atrodo, kad vaikai visada nori to, ko jiems negalima, pavyzdžiui, šokoladuko pusryčiams, filmuko po devintos vakaro, po spalio lietaus išeiti į lauką apsiavus medžiaginėmis šliurėmis… Sulaukę neišvengiamo “ne”, jie pasiunta – zyzia, draskosi, ne vienas parkrinta ir ant grindų bei jas paspardo. Tėvus tie protestai gąsdina, o dar labiau – erzina. Nespėję nė mirktelti, tėvai vėl pagauna save rėkiančius.
Tėvų rėkimas „išjungia“ vaiko mąstymą
Kaip čia nutinka, kad prašymas pažiūrėti filmuką per kelias sekundes iššaukia pakeltą toną? Jei niekada nešaukėte ant vaikų, žinokite, jog statistiškai esate vieni iš nedaugelio – remiantis tyrimais, tai prisipažįsta darantys 89 proc. tėvų.
Deja, rėkti nėra gera ir patiems tėvams. Daugelis pašūkavimų baigiasi tuo, ką galima pavadinti „rėkimo pagiriomis“. Taigi iš tų 89 proc. rėkiančiųjų, ko gero, 80 proc. suaugusiųjų jaučiasi kalti, gailisi, kad neišsprendė situacijos geresniu būdu.
Aišku, mažai džiaugsmo iš rėkimo ir vaikams. Jei rėkimas – dažniausia jūsų auklėjimo forma, tai gali sumažinti mažylio pasitikėjimą savimi, sugriauti jo saugumo jausmą. Paguoda ta, kad reti emocijų nesuvaldymai ir parėkavimai vaiko nesužalos, ypač jei po to atsiprašėte.
Šaukimas yra baisus, todėl „įjungia“ vaiko poreikį kovoti dėl emocinio būvio bei „išjungia“ bet kokį loginį mąstymą. Kiekvienas suaugęs žmogus turi žinoti: „Jei rėkiu ant vaiko, jis liaujasi priėmęs informaciją, o juk aš noriu, kad jis suvoktų, kuo jo elgesys blogas, juk noriu, kad jis suprastų, ką sakau.“ Pakeltas tėvų tonas moko tik vieno – supykus elgtis taip pat. Tad formulė paprasta – jei mes rėkiame, jie mokosi rėkti, jei mes išliekame ramūs, jie irgi išlieka ramūs.
Suprantama, tam tikrose situacijose pratrūkti gali netgi dzenbudistai tėvai. Jei taip įvyksta, svarbiausia po to atsiprašyti ir pripažinti, kad galėjote pasielgti kitaip. Tėvai negali teigti, jog klysti – nieko baisaus, o vėliau neigti savo pačių klaidas ar, dar blogiau, neatsiprašyti.
Kartais pravartu apgalvoti, kokios situacijos dažniausiai išprovokuoja jūsų pyktį, ir iš anksto joms pasirengti. Taip nutikus realybėje bus lengviau suvaldyti emocijas.
Kas – ką
Mažoji reikalauja pusryčiams sausainio ir nė už ką nepriima atsakymo „ne“. Tikriausiai ji galvoja šitaip: „Jei aš verksiu ir klyksiu, galbūt mama pasiduos.“ Kai jūsų susikirtimas virsta kova dėl vyresnybės, mamai pritrūksta kantrybės ir ji pakelia balsą.
X Kodėl tėvai pratrūksta. Kai vaikai tikrina mūsų autoritetą (darydami tai, ko mes neleidžiame, ar ignoruodami mūsų žodžius), tėvai pasijunta bejėgiai. Ėmę rėkti juk jie rėkia ne dėl sausainiuko, greičiausiai tai – mėginimas atgauti trumpam prarastą valdžią. Kova dėl valdžios – tai varžybos, kieno žodis šią akimirką nusvers. Mes norime aiškiai parodyti vaikams jų vietą, ir įrodyti, kas čia vadas. Deja, mokame daryti tai tik garsiai…
X Kaip nepratrūkti. Kad kova dėl valdžios nevirstų karu, kaip kad mažas lauželis nepereitų į didelį gaisrą, sąmoningai pasistenkite nesivelti į kovą. Nesijauskite turį bet kokiais būdais laimėti šį mūšį, verčiau pasistenkite kartu rasti geresnį sprendimą. Iš pradžių paprastai išdėstykite savo požiūrį: „Pusryčiams mes sausainių nevalgome.“ Tuomet pasiūlykite kelis variantus pasirinkti: „Ar norėtum varškytės, ar košės?“ Tai padės vaikui pasijusti galinčiu nors šiek tiek valdyti padėtį. Jei nepadės, galite sumažinti įtampą pajuokaudami. Pavyzdžiui, iš niekur nieko sušokite kvailą šokį – tai pralinksmins vaiką ir galbūt tada jis bus labiau linkęs į kompromisus.
Tačiau tai reikalauja daug pastangų iš tėvų ir tam tikrose situacijose gali pasitarnauti kaip paskatinimas už nelabai gerą elgesį (rėkimą). Tad dažniausiai verta leisti vaikui patirti savo elgesio pasekmes (jei atsisakys valgyti – jausis alkanas). Be to, pasistenkite atspindėti vaiko jausmą, kad mažasis suprastų, kas su juo darosi: „Tu supykai?“ Galima pasiūlyti jausmą išlieti: „Suspausk mano ranką taip stipriai, kaip pyksti.“ Suvokti jausmai yra geriau valdomi, o kai jausmas išreiškiamas, būna nebe toks stiprus.
Vėlavimas
Sunkiausias dienos metas kai kuriems tėvams – tai ištempti mažylį iš namų. Prašote apsiauti ir apsirengti, tačiau jūsų žodžiai ignoruojami. Kai pagaliau su raktais rankose esate pasirengę išeiti, mažylis pabėga ir pasislepia. Atrodytų it žaidimas, kol jūs nepaleidžiat gerklės…
X Kodėl tėvai pratrūksta. Normalu nepaprastai susierzinti, kai niekas rimtai nepriima jūsų raginimo paskubėti ir būtinybės suspėti ten, kur skubate. Normalu, kad tokiu atveju pasijaučiate nesvarbūs, nevaldantys situacijos, darantys dešimt darbų vienu metu – juk jums tikriausiai teks palikti indus neplautus, kad spėtumėte įsprausti tas neklusnias galvas ir rankas į megztukų skyles.
X Kaip nepratrūkti. Vietoje vaikų „ėdimo“, kuris anksčiau ar vėliau priveda iki rėkimo, liepkite pasiskubinti tik vieną kartą ir vėliau nebepriminkite. Sakykite: „Išeiname po dešimties minučių, tikiuosi, būsite apsirengę ir pasirengę.“ Paprastai nuoseklus logiškas žingsnis būtų po tų dešimties minučių švelniai bet ryžtingai susodinti juos į mašiną, kad ir su pižamomis… Tačiau kažin ar kuris iš mūsų vestų į darželį vaiką, dėvintį pižamą, be to, vaikams tai gali visai patikti! Verčiau mėginti vaiką sudominti – pasiūlyti pačiam pasirinkti iš spintos drabužius arba nustačius mobilųjį pažaisti: „Pažiūrėkime, ar spėsi apsirengti, kol telefone suskambės skambutis.“ Tačiau jei vaikas nesidomi, nesirengia, tuomet tenka aprengti vaiką patiems, nors jis ir priešintųsi.
Rėkimą keiskite paskatinimais!
Jei probleminės situacijos kartojasi, reikėtų imtis vaiko elgesį kontroliuoti paskatinimais. Pvz., galima susitarti su juo, kad pradėsite žymėti jo „gerus“ ir „blogus“ darbus ar elgesį ant popieriaus lapo, magnetuku pritvirtinto ant šaldytuvo. Lai už gerą elgesį vaikas gaus lipduką, kurį galės įklijuoti lape, arba mama nupieš jam gėlytę. O už blogą elgesį lai gaus minusą. Net ir maži vaikai nori gauti gėlyčių ar lipdukų! Nuo kokių ketverių metų jau galima skaičiuoti, kiek surinko gėlyčių per dieną, ir tartis dėl kokio nors „užsidirbto“ malonumo, pvz., saldaus varškės sūrelio. Minuso už blogą elgesį parašymas mažina konfliktą tarp vaiko ir tėvų, tarsi perkelia jį ant popieriaus. Tėvai gali sakyti, kad labai nesinori rašyti minuso, bet jeigu vaikas ryte nesirengs, jie turės tai padaryti. Bet kokiu atveju paskatinimai už gerą elgesį yra pagrindinė priemonė sprendžiant elgesio problemas.
Konsultavo psichologė-psichoterapeutė dr. Lina Kalinauskienė
