Be paliovos tarškantis keturmetis, visad pirmas atsakantis net ir ne į jam užduotus klausimus… Vietoje nenustygstantis, it reaktyviniu kuru varomas penkiametis, kuris pirma šoka, o tik paskui pažiūri, kur… Pernelyg uolus ir aiškinti mėgstantis šešiametis, įsikišantis į kitų žaidimą ir nustembantis, kai yra atstumiamas… Išsiblaškęs aštuonmetis, amžinai nerandantis reikalingo namų darbų sąsiuvinio, peršokantis nuo vienos nebaigtos užduoties prie kitos, sunkiai pajėgiantis klausyti nurodymų. Visi jie – labai skirtingi vaikai, bet visi gali turėti dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą. Lietuviškoje literatūroje šis sindromas trumpinamas ADHD (pagal angliško pavadinimo pirmas raides).
Geriau pažinti ir nustatyti
Pasak skirtingų šaltinių, vidutiniškai šį sutrikimą turi apie 7 proc. vaikų (3–11 proc.). Svarbiausia – kad šis skaičius didėja. Tėvų, spėjančių, jog jų vaikas gali būti hiperaktyvus, per pastaruosius penkerius metus padaugėjo apie 25 proc. Pasak specialistų – tai nėra blogos naujienos. Geriau nustatyti diagnozę, nei sutrikimo nepastebėti. Tiesa, dalis tėvų mano, kad ADHD nustatomas ir paprasčiausiai aktyviems, „nepatogiems“ vaikams, turintiems elgesio problemų. Vis dėlto vaikų, kuriems diagnozuojamas ADHD, elgesio sutrikimai pasireiškia dažniau, trunka ilgiau ir yra kur kas intensyvesni.
Jei probleminis elgesys dažnai tampa visiškai nevaldomas ir pridaro bėdos ne tik namie, bet jau ir darželyje ar mokykloje, tuomet svarbu išsiaiškinti, kodėl taip yra – ir kuo anksčiau, tuo geriau. Tuomet vaikui greičiau galima ir padėti, o padėti būdų nemažai.
Simptomai gali būti švelnūs ir sunkūs, tačiau daugeliu atvejų jie nėra akivaizdūs, kol vaikas nepradeda lankyti mokyklos, kur jam prireikia susikaupti ir ramiai pasėdėti. Gabūs vaikai su švelniais simptomais gali daug metų gana sėkmingai kapstytis kartu su visais, kol planuoti, organizuoti, dėlioti projektą iš kelių disciplinų tampa pernelyg sunku ir nebeįveikiama.
Hiperaktyvios mergaitės – dažnai kitokios
Berniukams ši būklė nustatoma tris kartus dažniau nei mergaitėms. Be to, šioms sutrikimas fiksuojamas paprastai penkeriais metais vėliau nei berniukams. Tylios, išsiblaškiusios, neorganizuotos mergaitės elgesio sutrikimas dažnai „pražiūrimas“, nors jos DTHS gali būti kur kas stipresnis nei šalia ant kėdės spurdančio vaikinuko. Pradinėje mokykloje tokioms mergaitėms sunku susikaupti ir baigti užduotis (ypač ilgiau trunkančius projektus), tačiau jos paprastai nepasižymi blogu elgesiu, impulsyvumu, tad lyg ir niekam nekenkia – nei sau, nei kitiems.
Tačiau apie penktą klasę įsisiūbuoja dėmesio sutrikimą turinčios mergaitės nepasitikėjimas savimi. Iš mergaičių juk nesitikima, kad jos rūbinėje nuolat palikinės sportinę aprangą ar kad jų sąsiuviniai bus pribraukyti, netvarkingi. Tikimasi, jog jos visad su visais sutars. Besistengdama būtent tokia ir būti, mergaitė gali pasijusti kvaila, tingi, nemėgstama.
Ar kartais mūsiškis ne…?
Visiems vaikams kartais pasitaiko pasielgti impulsyviai, nesuvaldyti emocijų ir panašiai. Tačiau – pastebėję aktyvų ir hiperaktyvų vaiką drauge – iškart pamatysime, kad hiperaktyvaus šie simptomai yra keletą kartų intensyvesni nei aktyvaus. Be to, aktyvus vaikas paprastai neturi tiek simptomų. Kitas skirtumas – aktyvūs vaikai tiesiog laimingai aktyviai gyvena gyvenimą, o hiperaktyviems mažiesiems gyventi sunku, ypač kai jie ima lankyti mokyklą, kur vis reikalaujama tylos. Tokiais atvejais kartais tokiems vaikams klijuojamos tinginio, netvarkinguolio, nepagarbaus vaiko etiketės.
Tad paklauskite savęs:
- Ar vaikui sunku išklausyti, kai jūs prašote kažką padaryti? O gal dažnai nepadaro to, ko prašėte (bet ne iš blogos valios, o todėl, kad nesuprato, neįsidėjo į galvą)?
- Ar vaikas lengvai išsiblaško? Yra itin užmaršus? Dažnai pameta daiktus?
- Gal nepastebi smulkmenų, daro žioplas klaidas?
- „Šokinėja“ ne tik nuo žaidimo prie žaidimo, bet ir pasakodamas – nuo minties prie minties?
- Gal jis nuolat viską atidėlioja, nesugeba pradėti darbo (ne tik baigti)? Jaučiate, kad vaikas – kūrybingas, tačiau kažkokių darbelių nelabai sulaukiate…
- Gal jis be pagalbos sunkiai nusprendžia, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje?
- Ar jis greičiau už kitus susijaudina, suirzta? Ar jo pykčio priepuoliai jums atrodo dažnesni ir ilgiau trunkantys nei kitų pažįstamų vaikų? Ar jūsų namai aidi nuo konfliktų, kai reikia valgyti, gultis, valytis dantis?
- Ar dėl pykčio priepuolių jis kaltina kitus?
- Ar mažylio auklėtojai išreiškė susirūpinimą dėl jo elgesio?
- Ar jam sunku sutarti su draugais?
- Ar jam sunku sulaukti savo eilės? Gal jis nemoka stovėti rikiuotėje ar „po du“?
- Ar jis labai daug kalba? Pertraukia kitus?
- Gal jis nenustygsta vietoje? Pavyzdžiui, gydytojo kabinete atsistoja, atsisėda, čiupinėja spintelę, pakilnoja popierius… O gal kalbinamas suaugusiojo bėgioja, laipioja, makaluoja kojomis?
- Ar jūs dažnai nerimaujate dėl vaiko saugumo? Jaučiatės taip, kad jei vos nusisuktumėte, jau vaikas nuvirstų, nusibrozdintų? Ar dažnai tenka keisti jo drabužius, taip pat juos taisyti, siūti?
! JEI į daugelį klausimų atsakėte „taip“ (ne mažiau nei į 6) ir JEI simptomai truko ne mažiau kaip pusę metų, JEI šis elgesys pastebimas ne vien namie, o ir kitur – pas senelius, darželyje; JEI pedagogas patvirtino, kad šie simptomai neatitinka amžiaus tarpsnio ypatumų; JEI vaikas neturi jokių kitų diagnozuotų sutrikimų, kurie gali turėti tokius pačius simptomus, TIK TADA galima pradėti kalbėti apie dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą.
Kitais atvejais jūsų vaikas tiesiog išsiblaškęs ar tiesiog labai aktyvus, jautrus, neramus, emocingas, greit įsiaudrinantis. O gal tik… neklusnus? Mėginkite prisitaikyti prie jo, ieškokite kitų auklėjimo būdų, psichologo pagalbos, išmėginkite homeopatinius raminančius vaistus, padedančius vaikams ramiau reaguoti į situacijas.
Konsultavo vaikų neurologė Alma Januškevičienė
