Yra žinomi atvejai, kai vaikas nori eiti į ugdymo įstaigą ilgiau nei pirmąsias tris keturias rugsėjo dienas. Bet tokie atvejai – lašas jūroje, palyginus su visų darželinukų, mokyklinukų bei jų tėvelių kančiomis. Prie liūdesio dėl to, kad kas rytą reiks anksti keltis, palikti jaukius namus ir leisti dienas su nepažįstamais žmonėmis prisideda liūdesys dėl prabėgusios vasaros. Atrodo, būdamas suaugęs jau turėtum būti susitaikęs su tuo, kad po vasaros ateina ruduo, bet vis tiek, rugpjūčiui persiritus į antrąją pusę, kaskart pažvelgęs į kalendorių nemaloniai nustembi.
Šią ir praėjusią vasarą, įkvėpta kažkokių psichologinių patarimų, sudarinėjau sąrašus, ką per vasarą drauge su vaikais reikia nuveikti. Tarkim, užlipti į Gedimino pilies bokštą ir Trijų Kryžių kalną, aplankyti žvėrelius zoologijos sode Kaune, vasaros rogučių trasą Anykščiuose bei laipiojimo po medžius parką nesvarbu kur, paplaukioti vandens dviračiu, nuravėti bent kelias daržovių vagas pas prosenelę kaime, išmokti sukti lanką ir panašiai. Kai užsidedi prie atlikto darbo pliusiuką, labai malonu. Tik kažkodėl, terminui priartėjus prie pabaigos, pasirodo, kad visus dalykus iš sąrašo spėsi atlikti tik tuo atveju, jeigu sugebėsi paskutinį sekmadienį ir daržą ties Švenčionimis ravėti, ir vasaros rogėmis Anykščiuose lėkti. Bet to nesugebi.
Kaip teisingai rašoma Astridos Lindgren knygoje „Mes Varnų saloje”: „Juk viskas baigiasi ir baigiasi, ir tortai, ir vasaros, gal ir gyvenimas, ką jis žino.”
Gyvenimas yra laukimas
Prieš Rugsėjo pirmąją dažnas mūsų daugiau ar mažiau džiaugdavosi tuo, kad sutiks senus draugus, sužinos, ką jie nuveikė per vasarą, pamatys, ar klasėje yra naujokų. Smagu būdavo ir pirkti naują kuprinę, penalą bei flomasterius.
Vienas mokykloje kažkada prastai besimokęs suaugusysis prisipažino, kad pirmąja rugsėjo dieną jis kasmet sau pažadėdavo tais metais tikrai būti geras ir drausmingas mokinys. Ir šio pažado laikydavosi kokias tris dienas. Po to susigriebdavo, kad viskas liko po senovei. Arba pasidarė dar blogiau.
Net susigraudinti galima bežiūrint į kokį naivų pirmokėlį, kuris nekantriai laukia Rugsėjo pirmosios. Juk jis tuoj supras, ką prarado, ir pradės laukti atostogų. Ir taip jų nuolat lauks dvylika metų. O galbūt ir visą likusį gyvenimą.
Nors gal tik mūsų vaikystėje vaikai tokie naivūs būdavo. Mano dukrytė, tebeeisianti į darželį, neturi jokių iliuzijų, kad po atostogų jai ten patiks.
– Mieloji, juk rugsėjį bus ir tavo gimtadienis, – bandau gundyti.
– Man reikia tokios dovanos, kuri vadinasi „nėjimas į darželį”, – tuojau susiorientuoja.
Viskas tęsiasi
Minėtoje A.Lindgren knygoje toliau rašoma: „Ne, vasara nepasibaigė dėl to, kad Merkelsonai išvažiavo iš salos. Buvo dar ir šiltų rugsėjo dienų su bičių dūzgesiu ir drugelių plazdenimu, atėjo tylios ir skaisčios kaip kristalas spalio dienos, valčių pašiūrės palei prieplauką taip aiškiai atsispindėjo vandenyje, kad vos galėjai atskirti, kur tikros, o kur tik atvaizdas…”
Taip sakant, „Show must go on”. Tad gana graudintis dėl to, kad vasarą vėl kažko nespėjom. Neatliktuosius darbus iš vasaros darbų sąrašo nesigrauždama perkeliu į rugsėjo savaitgalius. Ta per tris mėnesius neįveikta užduotis apie Gedimino pilį nesunkiai įvykdoma ir kokio antradienio vakarą, jei tik nereikės ruošti kompozicijos rudenėlio šventei. Užduotį apie lanko sukimą apskritai reikėjo traukti ne į vasaros, o į žiemos darbų sąrašą.
Tikrai neverta sukti galvos dėl to, ką rengtis ir kuo aprengti vaiką per Rugsėjo pirmąją ir kokias gėles auklėtojoms teikti. Juolab nieko nepakeisite ir kvaršindami galvą rimtesniais klausimais, kaip kad ar vaikui, nemokančiam skaityti ir rašyti, mokykloje nebus per sunku? Arba atvirkščiai – ar smalsuoliui, kuris nuo ketverių metų buvo leidžiamas į anglų kalbos pamokėles, nebus nuobodu? Kaip ten bebūtų, būtinai per Rugsėjo pirmąją nuveikime ką nors malonaus. Apsimetus, kad ta diena – tikra šventė, gal bent akimirką pavyktų tuo patikėti.
