Visi, turintys apendiksą, gali susirgti apendicitu – skausmingu aklosios žarnos ataugos uždegimu. Negydomas jis gali trūkti, o tai jau gali baigtis ilgu pasibuvimu ligoninėje dėl tokių komplikacijų, kaip peritonitas (pilvaplėvės uždegimas), infekcija ar žarnų nepraeinamumas.
Lengva supainioti
Apendicitas dažniau pasitaiko vaikams, kuriems jau per dešimt, tačiau ant operacinio stalo gula ir trejų metų mažyliai. Didžiausia mažiukų problema – nemokėjimas aiškiai nusakyti simptomų, todėl net 80 procentų jų patenka į operacines apendiksui jau trūkus. Daugelį tų vaikų būna apžiūrėję ir gydytojai ir… parsiuntę namo. Ir tai – ne vien kalbos problema. Apendicitą ankstyvoje stadijoje diagnozuoti apskritai nelengva.
Mažieji ne visad geba tiksliai parodyti į dešinį apatinį pilvo kvadratą ir pasakyti: „Skauda štai čia“. Problemų sudaro ir tai, kad simptomai – pilvo skausmas, apetito netekimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, karščiavimas – būdingi daugybei ligų. Be to, ne kiekvienam vaikui pasitaiko visi simptomai. Tad jei mažyliui skauda pilvuką ir jis nieko daugiau pasakyti negali, jam gali būti labai daug kas – net ir šlapimo takų infekcija…
Duobėtas kelias į diagnozę
X Pats tiksliausias būdas diagnozuoti apendicitą – kompiuterinė tomografija, bet kadangi ją atliekant pacientas gauna labai daug radiacijos, gydytojai ne visad skuba ją skirti vaikui. Be to, tik labai nedidelė dalis vaikų (iki 10 proc.), atvykstančių į ligoninę dėl pilvo skausmų, serga apendicitu.
X Taip pat tikslus tyrimas yra ultragarsu – tikslumas apie 90–95 proc., tačiau ir šį tyrimą reikėtų vertinti kaip pagalbinį. Sprendimą dėl operacijos gydytojas priima įvertinęs visus klinikinius požymius.
X Labai svarbi anamnezė. Pirmi gydytojo žingsniai – surinkti medicininę anamnezę (tai reiškia, išklausinėti apie simptomus, jų eigą ir pan.) ir apžiūrėti mažylį.
X Laboratoriniai tyrimai. Dažniausiai atliekami kraujo tyrimai norint nustatyti, ar organizme yra infekcija – tikrinama, ar nepadaugėjo leukocitų, C reaktyvinio baltymo. Tačiau kraujo tyrimai gali tik padėti apendicitą diagnozuoti, tačiau lemiamo vaidmens nevaidina. Pavyzdžiui, leukocitų padidėjimas diagnozę patvirtina, bet jei leukocitų kiekis normalus, apendicitas vis tiek gali būti.
Po skalpeliu – marš!
Lietuvoje kasmet operuojama apie 2000 vaikų. Diagnozavus apendicitą operacija, deja, yra neišvengiama ir dažnai atliekama nieko nelaukiant. Prognozės – pačios geriausios. Jei vaiko apendiksas dar būna netrūkęs, namo jis išleidžiamas po kelių dienų. Bet jei trūko, gali tekti pagulėti ilgiau (4–8 dienas), nes trūkimo sukeltai infekcijai gydyti reikalingi labai stiprūs į veną leidžiami antibiotikai.
Chirurgai apendiksą šalinti gali dviem būdais – per atvirą pjūvį arba laporoskopu. Abiem atvejais reikalinga bendra nejautra, procedūra užtrunka nuo 30 iki 60 minučių. Odos siūlės arba kabutės nuimamos 5–7 parą.
Po trūkusio apendicito operacijos vaikams galima gerti ir valgyti… ledus, kol žarnos vėl ima veikti ir vaikas nepasituština. Tuomet jau duodama ir kieto maisto. Mažiesiems kelias dienas būna silpna, išrašydami juos gydytojai apriboja fizinį aktyvumą, neleidžia sunkiau kelti ir pan.
Apendicito simptomai
Skubiai pasirodykite gydytojui, jei vaikui pasireiškia šie simptomai.
X Vaikas netenka apetito, tampa neramus, nenori žaisti.
X Vėmimas, viduriavimas – šie požymiai gali būti, o gali ir nebūti, gali tik pykinti. Jei vemia, tai dažniausiai tik kelis kartus. Ūminis apendicitas prasideda pilvo skausmu, o vemiama po 1–3 valandų.
X Karščiavimas. Skirtingai nei esant kitokioms pilvo infekcijoms, jis atsiranda po vėmimo ar viduriavimo, ne prieš tai. Karštis pakyla nedaug, iki 37,5, tačiau uždegimui progresuojant gali pakilti ir iki 39 laipsnių. Išdžiūsta liežuvis.
X Skausmo pobūdis. Dažniausiai pilvą skauda neintensyviai, bet nuolat (taigi, jei užeina ir praeina stipriais priepuoliais – turbūt ne apendicitas, o greičiau jau vidurių užkietėjimas). Prasidėjęs skausmas stiprėja ir nepraeina. Iš pradžių pradeda skaudėti ties bamba, o po kelių valandų (nuo 2 iki 12 ir daugiau) skausmas sustiprėja ir pereina į dešinę apatinę pilvo pusę – tai yra pagrindinis apendicito požymis.
X Skausmas stiprėja judant – einat, lipant laiptais, pervažiuojant per kelio duobę. Sunku eiti ar stovėti tiesiai. Vaikas eina lėtai, susikūprinęs, dažnai ranka pridengdamas dešinę pilvo pusę. Nepajėgia be skausmo kosėti, čiaudėti, pašokti.
Ką daryti?
Kreipkitės į gydytojus ar kvieskite greitąją pagalbą, o ligoniuką paguldykite, ant pilvo uždėkite šaltą pūslę su vandeniu ir neduokite jam nei gerti, nei valgyti, nes greičiausiai bus reikalinga narkozė. Gerti galima duoti tik žinant, kad pilvą skauda dėl apsinuodijimo maistu (ligonis vemia ir viduriuoja, o po kiekvieno vėmimo ir viduriavimo skausmas atlėgsta), kad organizmui nepritrūktų skysčių.
Konsultavo gydytojas vaikų chirurgas dr. Pranas Gurskas
