Koks ryškiausias prisiminimas iš darželio jus lydi visą gyvenimą? Kaip per Kalėdų šventę šokote snaigių šokį? Kaip valgėte nemėgstamą košę? O gal kaip greitosios pagalbos automobiliu važiavote į ligoninę… siūti prakirstos kaktos?
Tokių istorijų esu girdėjusi net ne vieną ir ne dvi. Dažniausios – apie prakirstas kaktas ir privertus pirštukus. Ir tai nėra vien tik valdiškų darželių bėdos. Nelinksmos istorijos nutinka ir privačiuose. Juk visur vaikai vienodi – judrūs, išdykę. Tik privačių darželių privalumas yra tas, kad juose vienu metu dažniausiai dirba ne viena, o kelios auklėtojos.
Higienos normos galioja visiems
Kad darželinukai būtų saugūs, vien žvitrios auklėtojos akies nepakanka. Būtina pasirūpinti dar ir tinkama aplinka. Ir čia jau darželio vadovybės darbas. O kad saugumo sąvoka skirtingų žmonių nebūtų interpretuojama skirtingai, valdžia priėmė tam tikrus teisės aktus, vadinamus higienos normomis, kurios privalomos tiek valstybiniams, tiek privatiems darželiams.
X Visa darželio teritorija turi būti sistemingai valoma ir tvarkoma. Joje draudžiama sodinti ir auginti nuodingus augalus.
X Žaidimų aikštelėse darželinukams turi būti sudaryta galimybė apsisaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių arba kritulių, t. y. privalo būti pavėsinė.
X Žaidimų aikštelėse esančios smėlio dėžės turi būti apsaugotos nuo užteršimo, t. y. su dangčiais ir vėdinimo angomis. Nepaisant šio reikalavimo, smėlis turi būti keičiamas kasmet, o prireikus – ir dažniau. Jeigu jums kyla įtarimų, kad smėlis šiais metais dar nebuvo keistas, turite teisę darželio vadovo paprašyti smėlio įsigijimo dokumentų, kurie bus pats geriausias įrodymas, kada tai buvo daryta.
X Tvora. Darželio teritorija turi būti aptverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio tvora, per kurią mažieji negalėtų nesunkiai peršokti. Darželis turi turėti du atskirus atidarytus (!) lauko įėjimus. O tamsiu paros metu darželio darbo laiku įėjimas į pastatą ar patalpas turi būti apšviestas.
X Visi teritorijoje esantys įrenginiai turi būti saugūs, t. y. patikimai pritvirtinti, išdėstyti saugiu atstumu, turi atitikti vaikų amžių ir ūgį, ugdymo poreikius. O žaislai turėtų būti švarūs ir nekelti pavojaus vaikų sveikatai, nebūtų rizikos juos nuryti, įkvėpti ar susižeisti jais palietus odą, gleivinę, akis.
X Elektros lizdai grupių patalpose vaikams prieinamose vietose turi būti uždengti specialiomis apsaugos priemonėmis.
X Pirmosios pagalbos rinkinys turi būti kiekvienoje įstaigos grupėje. O pedagogai turi būti baigę pirmosios pagalbos teikimo kursus.
X Lovos, kuriose miegama pietų miego, turi būti kietu pagrindu ir atitikti darželinukų ūgį. Jų aukštis – ne mažesnis kaip 7 cm. Atsižvelgiant į vaiko amžių ir lovos aukštį, turi būti įrengiamos saugos priemonės, kad vaikas neiškristų. Iki pusantrų metų amžiaus vaikams skirtos lovos turi būti su sienelėmis.
X Valymo priemonės ir dezinfekuojamieji skysčiai turi būti laikomi saugiai, darželinukams neprieinamoje vietoje.
Pavojus žaidimų aikštelėse
Mes nuolat galvojame, kad viskas, kas blogiausia, nutinka tik pas mus. Ne. Nelaimės darželiuose įvyksta ir kitose šalyse. Todėl dėl didelių traumų, nutinkančių žaidimų aikštelėse, Europos Sąjunga 1997 m. priėmė reikalavimą, kad visi žaidimo aikštelių įrenginiai turi atitikti tam tikrus saugumo standartus. O jų danga turi būti tokia, kad į ją atsitrenkęs vaikas nepatirtų sunkių susižalojimų.
Tačiau reikalavimai reikalavimais, o vis dar nemažai žaidimų aikštelių, kuriose darželinukai nėra saugūs. Tai, kad sūpynės naujos, dar nėra saugumo garantas. Štai ką rašo „Mažylio“ skaitytoja Laima: „Yra tekę matyti, kaip vienam vaikui besisupant, kitiems darželinukams neleidžiama lipti ant greta pritvirtintos karstynės, nes „ši ir taip siūbuoja“… Bet užtat atrodo gražiai ir kainavo nebrangiai, o auklėtoja pasaugos, kad neįvyktų nelaimė… Ar taip galima?“
Žinoma, kad negalima. Verta ir patiems tėveliams pasidomėti, ar jūsų vaikai darželiuose saugūs. Jokiu būdu nėra nepatogu paprašyti direktorės sūpynių ar karstynių saugumą patvirtinančių dokumentų, nurodančių, kad žaidimų aikštelėse esantys prietaisai atitinka saugos standartus.
Užsienyje labiausiai skiriasi požiūris
Apie saugumą pasakoja Loreta Masiliūnienė, auginanti vaikus JAV ir pati dirbanti pradinėje mokykloje: „Po ne vienų šaudynių mokyklose šios šalies piliečiai trigubai rimčiau diskutuoja apie priemones, kurių būtina imtis norint apsaugoti vaikus ir mokyklų darbuotojus.
Skaičiau „Delfyje“, kad į Lietuvos mokytojų siūlymus įrengti kameras, rakinti įėjimus, švietimo ministras atsiliepia, jog nenorėtų lietuviškos mokyklos įsivaizduoti aptvertos ir paverstos kalėjimu, be to, ir lietuvių mentalitetas kitoks nei amerikiečių ar rusų – mes „pasimušame, bet nešaudome“. Ir, žinoma, kad viskam trūksta pinigų. Amerikoje mokykloms pinigų taip pat trūksta, tad metalo detektorių jos taip pat įsirengti negali, kaip ir samdyti ginkluotos apsaugos, tačiau labai svarbu ir pats žmonių (tiek darbuotojų, tiek tėvų, tiek visos bendruomenės) požiūris į saugumą, motyvacija prie to prisidėti patiems. Tarkime, tėvų savanoriavimas, budėjimas mokyklos ar darželio teritorijoje, tos kelios poros papildomų akių yra didžiulis dalykas. Užsieniečiai tėvai beveik visad patys klausia, ko jie gali tikėtis iš mokyklos (darželio), ir ko mokykla tikisi iš jų. Labai dažnai tai būna tiesiog vaikų motyvavimas rimtai žiūrėti į saugumą ir klausyti mokytojų ištikus krizei ar pratybų metu.
Be to, ne visos saugumo priemonės tiek daug ir kainuoja.
■ Rakinamos lauko durys tiesiog būtinos kiekvienai ugdymo įstaigai. Kai jos nerakinamos (pavyzdžiui, pagrindinio srauto metu), reikalingas budėtojas. Nebūtinos magnetinės kortelės ar kiti brangūs įrengimai. Tarkime, galima pagaminti „darželio pasą“, kurį vaiką atvedęs ar pasiimti atėjęs suaugusysis galėtų parodyti budinčiam darbuotojui.
■ Rakinamos klasės, grupės durys. Tai tikrai nekainuoja brangiai, o yra labai efektyvi saugumo priemonė.
■ Ryšys. Verta pasirūpinti, kad kiekviena klasė ar grupė galėtų tiesiogiai susisiekti su vadovybe telefonu, racija ar vidinio ryšio sistema („interkomu“). Pavojaus mygtukas gali būti labai naudingas.
■ Lankytojų žurnalas. Visi didesnių ugdymo įstaigų svečiai turėtų pasižymėti ateidami ir išeidami, kad personalas žinotų, kas šiuo metu yra viduje.
■ Apšviesti koridoriai, stebimi tualetai. Būtina nepamiršti šių vietų.
■ Pratybos. Jos turėtų būti rengiamos mažiausiai du kartus per metus, vaikai turi žinoti, kaip evakuotis gaisro metu. Taip pat turėtų būti ir kitokios – užpuolimo prevencijos – pratybos.
Jokių pašalinių!
„Vaikystės Sodo“ Antakalnio padalinio ir kokybės paslaugų vadovė
Emilija Malinauskaitė
Didžiausias dėmesys mūsų darželyje skiriamas saugumui. Jis prasideda nuo patalpų saugumo. Todėl siekiame užtikrinti, kad nei į teritoriją, nei į patalpas nepatektų pašaliniai asmenys. Jei laukiame svečių, juos pasitinkame prie magnetine spyna rakinamų vartelių (tėvai žino spynos kodą). Jei svečiai apsilankė netikėtai, jie turi paskambinti nurodytais telefono numeriais, o patekę į teritoriją visada būna lydimi „Vaikystės Sodo“ personalo atstovo.
Mažyliui pradėjus lankyti „Vaikystės Sodą“, tėvai surašo, kas (išskyrus juos) gali ateiti paimti vaiko iš darželio. Atėjusio žmogaus, jei pedagogai jo iki tol nebuvo matę, bus paprašyta parodyti asmens dokumentus. Tačiau net ir tuomet, kai darželio personalas pažįsta senelius, auklę ar kitus šeimai artimus žmones, tėvai yra įsipareigoję kiekvieną kartą pranešti pedagogams apie tai, kad vaiką iš darželio pasiims ne jie.
Kad „netyčia“ neprapultų kieme žaidžiantis vaikas, pedagogai prižiūri juos pasidaliję stebėjimo zonomis, o pasiimti atėję tėvai turi pasirodyti savo auklėtojui. Dėl saugumo vaikai turi nežinoti vartelių kodo, kad neišeitų iš teritorijos.
Dėmesys – netgi smulkmenoms
Įrenginėdami naują „Vaikystės Sodo“ padalinį, visada daug dėmesio skiriame ir vidaus patalpų saugumui. Ant langų, stalčių ir kitų vietų įrengiame ribotuvus, prie kriauklių patiesiame neslystančius kilimėlius, uždengiame elektros lizdus, laiptinėse vaikų rankyčių lygyje pritaisome turėklus. O tada kruopščiai apeiname patalpas, norėdami įsitikinti, kad darželinukams negrės joks pavojus.
Darbuotojų kompetencija
Visi darbuotojai, dar prieš pradėdami dirbti „Vaikystės Sode“, turi išklausyti pirmosios pagalbos teikimo mokymus. Mums svarbu, kad jie turėtų ne tik pažymėjimus, bet ir vertingų žinių. Jau trečius metus bendradarbiaujame su įmone, kuri mūsų darbuotojus moko teikti pirmąją pagalbą ne tik mažam vaikui, bet ir kūdikiui, papasakoja apie dažniausias ikimokyklinukų traumas ir ligas bei kaip jas atpažinti. Todėl visi kolektyvo nariai geba tvarstyti susižeidusįjį, reaguoti į staigią alerginę reakciją. O kad netikėtumų būtų mažiau, kiekvienas darbuotojas žino apie padalinio vaikų alergijas ir jų sukeliamas reakcijas.
Į kelionę – su liemene ir kontaktų kortele
Planuodami veiklas, visada įsitikiname, ar šios bus saugios, realiai įvertiname, kokių keblumų ar rūpesčių gali iškilti. Tačiau tai nereiškia, kad niekur iš teritorijos nekeliame kojos. Su vyriausiais, trejų–šešerių metų vaikais kasdien einame pasivaikščioti už darželio teritorijos ribų, o bent kartą per mėnesį vykstame į teminę išvyką. Tik tuomet laikomės dar griežtesnių saugumo reikalavimų. Visi sodiečiai privalo vilkėti ryškias liemenes, o ant kaklo būti pasikabinę kortelę su savo vardu ir darželio bei mokytojų kontaktais. Taip pat einantieji privalo laikytis virvės, jos paleisti negalima. Dažnai keliaujame ir viešuoju transportu, mokomės pastebėti draugus, palaukti, o prieš eidami per perėją visada pasižiūrime į abi kelio puses.
Saugumo mokomės kasdien
Nuolat (tiek išvykų, tiek veiklų grupėje metu) pabrėžiame saugumo svarbą. Kad sodiečiai jaustųsi saugūs, jie privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Kai karpo, tai tik prie stalo, o su žirklėmis rankose po patalpą vaikščioti negalima. Kai valgo, kad neužspringtų, reikia stengtis susikaupti, o plepėti ar juokauti galima tik nuėjus nuo stalo. Laiptais lipti reikia tvarkingai ir laikantis už turėklų. O jei žaidžia kieme, kuriame yra mažesnių vaikų (ypač metinukų), su vyresnėliais visada tariamės, kad nelakstysime ir prižiūrėsime mažuosius.
Aptardami tam tikras temas daug kalbame apie konkrečias nesaugias situacijas ir tinkamą elgesį, pavyzdžiui, gatvėje, prie vandens, gaisro metu. Esame simuliavę net evakuaciją iš lėktuvo (vaikams papasakojome, kur būna išėjimai, kaip reikia ropoti ir pan.). Kasmet vykdome rimtą evakuaciją – pastatą evakuojame per pusantros minutės. Šiai situacijai rimtai ruošiamės: daug kalbame apie tai, kaip svarbu susikaupti, klausyti pedagogo, eiti ramiai, o pasimetus būtina ne slėptis, o garsiai šaukti. Džiugu, kad kiekvieną kartą darželinukai rimtai reaguoja į pratybas, būna susikaupę ir viską atlieka taip, kaip mokėsi.
Dirbant su ikimokyklinukais svarbu žinoti, kad jų niekada negalima palikti vienų ir pamesti iš akių. Dviem pedagogams dirbant su penkiolika–septyniolika vaikų tai puikiai įvykdoma. Net ramybės metu vienas iš pedagogų visada būna su miegančiais vaikais.
Renata Maslauskienė
