Konsultuoja Prieraišiosios tėvystės centro lektorė Rima Kurtinaitienė
Kodėl verta palaukti
Rekomendacija pradėti duoti papildomo maisto nuo pusės metų, o ne anksčiau, nėra iš piršto laužta. Toks sprendimas grindžiamas tyrimų rezultatais.
■ Imuninės medžiagos. Vien žindomas kūdikis gauna daugiau imuninių medžiagų, todėl serga mažiau.
■ Virškinimo sistema. Mamos pienas sudaro sąlygas subręsti kūdikio virškinimo sistemai. Be to, mažina virškinamojo trakto infekcijų tikimybę.
■ Mažakraujystė. Mamos pienas mažina geležies stokos sukeltą mažakraujystę.
■ Viduriavimas. Papildomas maistas nėra toks sterilus kaip mamos pienas, todėl didėja viduriavimo rizika.
■ Kalorijos. Kadangi kūdikiui iki šešių mėnesių visiškai pakanka mamos pieno, o papildomo maisto jis dar nemoka valgyti, mažyliui tenka gaminti skystas košeles, kurios savo kaloringumu lenkia mamos pieną. Be to, tokio amžiaus kūdikis dar nesugeba parodyti noro valgyti ir pasisotinimo jausmo, todėl jį nesunku permaitinti. Tyrimai rodo, kad kūdikiai, anksčiau pradėti maitinti kitu maistu, ateityje dažniau turi antsvorio problemų.
■ Mamos pieno mažėjimas. Pirmą pusmetį mažyliui dar nereikia kitokio maisto, nes iš mamos pieno jis gauna pakankamai vitaminų ir kitų augančiam organizmui reikalingų medžiagų. O kitas papildomas maistas užpildo skranduką ir vaikas rečiau bei trumpiau žinda iš krūties, todėl pradeda mažiau gamintis pieno. O pirmą pusmetį tik mamos pienas gali visiškai patenkinti mitybos poreikius. Papildomas maistas šiuos poreikius užtikrina tik iš dalies.
Taigi apie ankstesnį primaitinimą galima galvoti nebent tuomet, kai kūdikis yra tam subrendęs fiziškai. Tačiau ir tuomet būtina pasitarti su specialistais.
Jau pasirengęs!
Būtina atsižvelgti ir į patį mažąjį valgytoją. Juk kiekvienas vaikas auga ir vystosi skirtingai.
Pagrindiniai ženklai, rodantys, kad mažylis pasirengęs rimtam maistui:
■ žarnynas subrendęs priimti ir virškinti kitokį maistą nei motinos pienas;
■ sulėtėjęs svorio augimas;
■ vaikas yra tinkamai išsivystęs:
■ nebeturi liežuvio stūmimo reflekso, o patekusį maistą jau gali išlaikyti burnoje ir nuryti;
■ gali kurį laiką pats pasėdėti ar sėdi prilaikomas;
■ mažylis kartu su tėvais nori dalyvauti valgymo procese ir siekia maisto, t. y. stengiasi jo įsidėti į burną, parodo, kad nori arba nebenori valgyti.
Jeigu pastebėjote, kad jūsų keturių–penkių mėnesių pipiras jau tiesia rankutes į maistą ant jūsų stalo, nenumuškite ūpo veikti savarankiškai: duokite jam šaukštą arba leiskite pažaisti su šiaudeliu. Taip pat galite pasiūlyti atsigerti iš puodelio arba palaižyti iš mamos pieno sušaldytų ledukų. Tačiau gali būti ir taip, kad laikas bėga, o ir vyresnis nei šešių mėnesių kūdikis vis dar nesidomi maistu ir nė neketina valgyti mamos paruošto maisto. Tokiu atveju svarbu stebėti vaikutį, vis pasiūlyti jam tinkamo maisto ir laukti.
Žindyti prieš ar po?
Pradėjus mažylį primaitinti neretai mamoms iškyla klausimas, kada ir kaip jį žindyti. Verta atminti – pirmaisiais metais (o remiantis PSO rekomendacijomis – net dvejus metus) pagrindinis vaiko maistas turėtų išlikti mamos pienas, nes jame yra kokybiškesnių maistinių medžiagų. Žindyti reikėtų pagal poreikį – tiek, kiek mažylis nori. Papildomo maisto valgymą lengviausia įtraukti į šeimos dienotvarkę: kai kiti šeimos nariai pusryčiauja, pietauja ar vakarieniauja. Valgyti su kompanija visada smagiau. Jeigu skubate nujunkyti, tuomet galima pagalvoti apie pakaitinį maitinimą, kai stengiamasi vieną žindymą pakeisti koše. Tačiau nepamirškite – iki pirmųjų metų pabaigos kūdikiui labai svarbu gauti mamos pieną.
Beje, neretai mamos mano, kad mažylis, pradėjęs gauti papildomo maisto, rečiau prabus naktį. Tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Svarbu žinoti, kad saldžiam miegeliui gali trukdyti mažylio vystymosi rodikliai, pavyzdžiui, sugebėjimas savarankiškai atsisėsti, ropojimas ar pirmieji žingsniai. O dantų dygimas trukdo miegoti tik kelias dienas prieš ir po dantuko pasirodymo.
! Svarbu. Mamos pienas neskatina ėduonies atsiradimo. Priešingai – mamos piene esančios mineralinės medžiagos stiprina dantis. Tačiau mamos pienas neapsaugos nuo kitame maiste esančių medžiagų poveikio dantims, todėl pradėjus primaitinti mažylį būtina valyti jam dantukus paskutinįkart papildomai pamaitinus prieš miegą, o tada mėgautis mamos pieneliu naktį.
Primaitinimo tvarkaraštis
6–8 mėnesių kūdikis
■ Kaip dažnai ir kiek. Duoti nuo 2–3 šaukštelių, laipsniškai kiekį didinant iki 1/2 puodelio, 2–3 kartus per dieną, kad mažylis papildomai gautų apie 200 kcal. 1 g maisto turėtų turėti nuo 0,8 iki 1 kcal.
■ Maisto konsistencija. Maistas turi būti nei per tirštas, nei per skystas, t. y. toks, kad virto maisto gabalėliai būtų tinkami valgyti pirštais, o trinta košelė lėtai ištekėtų iš šaukštelio jį pavertus kampu. Valgant reikėtų pasiūlyti atsigerti vandens.
9–11mėnesių kūdikis
■ Kaip dažnai ir kiek. Duoti ne daugiau nei 3/4 puodelio 2–3 kartus per dieną, kad kūdikis papildomai gautų apie 300 kcal. 1–2 kartus per dieną jau galima duoti maistingų užkandžių.
■ Maisto konsistencija. Vaikas jau galėtų valgyti nebe trintą, o tik šakute pasmulkintą maistą.
12 mėnesių mažylis
■ Kaip dažnai ir kiek. Jau galima duoti pilną puodelį (250 ml) 3–4 kartus per dieną, kad mažylis papildomai gautų apie 550 kcal.
■ Maisto konsistencija. Sveikas, tinkamai pasmulkintas šeimos maistas.
Grūdų ar daržovių košė?
Daugeliui tėvų kyla klausimas, nuo kurios košės pradėti primaitinti mažylį – daržovių ar grūdų. Pasirodo, nuo ko pradėti, skirtumo nėra. Daugeliu atvejų tai lemia kultūriniai įsitikinimai ir metų laikas. Jei vasara ar ruduo, kai apstu mūsų krašte auginamų šviežių daržovių, geriausia nuo jų ir pradėti. Tačiau žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai daržovės jau suvytusios, vaikui pažintį su košėmis galima pradėti ir pasiūlius grūdų košės. Jeigu kūdikis nėra alergiškas, galima pradėti nuo penkių grūdų košės. Tačiau jeigu yra alergijos požymių ar didelė alergijos tikimybė, reikėtų duoti po vieną naują produktą kas kelias dienas, vedant mitybos dienoraštį. Taip bus lengviau atsirinkti alergizuojančius produktus.
Ženklai, rodantys alergiją: viduriavimas, gleivingos išmatos, pilvo pūtimas, dujos, kraujas išmatose, veido bėrimas, panašus į švitrinį popierių, sloga, vandeningos akys, patinę akių vokai, raudonas bėrimas aplink išangę, vėmimas ar pagausėjęs atpylinėjimas, irzlumas, neramumas, nemiegojimas arba nuolatinis mieguistumas, vėmimas ar pagausėjęs atpylinėjimas.
Svarbiausia – neskubėti
Kad vaikas priprastų prie naujo patiekalo, jį gali tekti siūlyti daug kartų – net iki 10–15, kol mažylis įveiks naujo produkto baimę. Iki dvejų metų mažylis dar tik mokosi atskirti valgoma nuo nevalgoma. Vyrauja nuomonė, esą mažasis valgytojas naują maistą priima tik paragavęs jo 8–10 kartų, o mėgstamu jis gali tapti po 12–15 bandymų. Taigi, kol tiek kartų nedavėte, nesakykite, kad jūsų atžala vieno ar kito produkto nemėgsta. Taip pat gali reikėti padaryti kelių savaičių pertrauką, po kurios nemėgstamas patiekalas gali pasirodyti esąs labai skanus. Kūdikius lengviau pripratinti prie naujo skonio nei paaugusius mažylius, kurie laikui bėgant tampa įtaresni. Jokiu būdu mažylio neskubinkite ir neverskite valgyti per prievartą, būkite švelnūs ir kantrūs. Valgymo metu pašalinkite visus galimus ir dėmesį blaškančius trukdžius: išjunkite televizorių, prie stalo nekvieskite ir mažylio pliušinių draugų, linksminti nusiteikusių močiučių.
Beje, mažieji mieliau valgo tą maistą, kurio jie ragavo dar būdami mamos įsčiose. Mamos pienas keičia skonį pagal tai, ką mama valgo. Todėl dažnai pasitaikantis skonis yra priimtinesnis, kai ateina primaitinimo laikas.
Primaitinimo tikslas yra papildyti mamos pieną maistinėmis medžiagomis ir kalorijomis. Todėl virdami košę nepamirškite į ją įmaišyti daugiau maistinių medžiagų turinčių produktų. Pavyzdžiui, į kruopų košę ne tik įpilkite aliejaus, bet ir įmaišykite lapinių daržovių ar vaisių. Venkite skysto maisto, didelio kiekio vandens, sulčių, arbatų, saldintų gėrimų, nes jie mažina apetitą. Svarbiausios medžiagos, kurių žindomam kūdikiui ima trūkti ir į kurias svarbu atkreipti dėmesį, – geležis, vitaminas A ir cinkas.
Jei mažylis susirgo
Paprastai susirgus valgyti nesinori. Ne išimtis – ir mažieji. Tačiau net ir tuomet, kai mažylis stumia šaukštą, skatinkite jį valgyti ir gerti. Žinoma, po nedaug, bet dažnai. Pasiūlykite ligoniukui jo mėgstamo ir kiek įmanoma įvairesnio maisto. Tik nesigriebkite naujų produktų. Šie tegu palaukia, kol vaikutis pasveiks. Jeigu žindote, žindykite toliau. Jam sveikstant dar porą savaičių laipsniškai papildomo maisto siūlykite daugiau ir dažniau.
Kas tas BLW?
Vieni puikiai žino šį anglišką trumpinį, kitiems jis nieko nereiškia. Bet tokių – vis mažėja. BLW – tai „baby-led weaning“ (lietuviško termino nėra, pažodžiui verčiant išeitų „kūdikio vadovaujamas atjunkymas“). Įprasta manyti, kad žindomas kūdikis turi mamos pieno gauti tiek, kiek nori, ir tada, kada nori. Logiška, kad ir toliau jį maitinant vertėtų vadovautis tas pačiais principais.
Taip maitinamiems vaikams mamos daržovienių netrina, jos tiesiog papjausto virtų bulvių ar paberia ryžių. Mažasis juos valgo pats. Beje, kartais tiems mažyliams, kuriems jokios košės neįsiūlysi, išnyksta visokie „nevalgumai“.
Remiantis šiais principais, kūdikis pats mokosi valgyti, pirštukais imdamas iš lėkštės ir ragaudamas minkštus maisto gabalėlius. Jis neturi būti įspraustas į kažkokius normatyvus – juk nėra penimas paršiukas, kuriam svarbu įduoti tam tikrą maisto kiekį. Kai mama valgo, laikydama kūdikį ant kelių, ir mato, kad šis domisi jos skanaujamu produktu, gali jo pasiūlyti ir jam (jei tai nėra šokoladas ar bulvių traškučiai).
Daug pliusų ir vienas minusas
+ Kai valgymo procesui vadovauja vaikas, jis valgo tiek, kiek jam reikia, neištampydamas savo skrandžio.
+ Šitaip vaikas gali pažinti pasaulį pats savo individualiu greičiu. Tokie savarankiški laimėjimai padeda užtvirtinti jo savivertę.
+ Savarankiškai besimaitinančio vaiko palengva tobulėjantys judesiai padeda vystytis jo motorinei raidai.
+ Mamai nereikia „blenderiu“ trinti daržovių ir kitaip gaminti kūdikiško maisto – tereikia patiekti švarų tinkamą produktą ir prižiūrėti, kad valgymo procesas būtų saugus.
+ Tokia mityba naudinga dantims. Kai bedantis vaikas čiaumoja ir kramto – smegenims duodamas signalas, nurodantis dantukų augimo kryptį. Tokių vaikų dantukai bus taisyklingesni nei tų, kurie pasyviai ryja košes. Beje, kramtymas stimuliuoja dantukų dygimą.
+ Kramtant maistas suvilgomas seilėmis, dėl to lengviau jį nuryti, o skrandis gauna signalą, kad reikia išskirti skrandžio sultis, taigi virškinimas bus sklandesnis.
– Tokios mitybos minusas, ko gero, tik vienas – maisto atsiras ir ant grindų, ir kūdikio plaukuose. Dėl to reikėtų ant grindų patiesti polietileno gabalą ar pan.