Kai ką galime ir pasiskolinti…
■ Švedijoje švenčių sezonas prasideda gruodžio 13-ąją, – tai Šventosios Liucijos, šviesos globėjos, diena. Paprastai mergaitės namie apsirengia baltai arba apsisiaučia baltais apsiaustais, uždega žvakes (vyresnės užsideda netgi žvakių vainiką, bet šito jau nerekomenduojame…) ir anksti anksti iš ryto pažadina šeimą su ant padėklo atneštais pusryčiais.
■ Italijoje vaikai rašo “pažadų laiškus” tėvams. Jie žada gražiai elgtis ir atsiprašo už buvusius nusižengimus, kartu parašo, kaip jie myli Mamą ir Tėtį. Laiškai pakišami po Tėčio lėkšte per Kūčias, ir jis juos garsiai perskaito. Beje, reti italai puošia Kalėdų eglutę, jie labiau puoselėja savas prakartėles.
■ Olandijoje vaikai Kalėdų taip smarkiai nelaukia, nes jau gruodžio 6-ąją, Šventojo Mikalojaus dieną, jie sustato prie durų savo batus, o vidurnaktį apsilankęs šventasis pripildo juos smulkių dovanėlių – šokoladukų, pieštukų, žaisliukų.
■ Meksikoje gruodžio 28-ąją švenčiama Šventų Nekaltųjų diena, labai primenanti Melagių dieną. Vaikai (ir suaugusieji!) tądien krečia nekaltus pokštus. Jei pavyksta ką nors smagiai apdumti, apgautasis turi duoti pokštininkui saldainį. Visai smagus paprotys tarpušvenčiui – galime nugvelbti…
■ Australijoje gruodžio 24-oji – pats vasaros įkarštis, todėl australai švenčia lauke, rengia iškylas pajūryje, kur susirenka karnavalą primenanti minia. Dovanos teikiamos taip pat gryname ore. Na, gero oro iš jų nepavogsi, bet mintis išsikraustyti švęsti į lauką ir susikviesti kaimynus – visai patraukli.
■ Norvegų šventės neapsieina be kalėdinės košės – pudingo su migdolais. Kas ras migdolą – tam seksis visus metus. Dar jie Kūčių naktį suslepia šluotas – kad raganos nenujotų.
Nenurašykime tamsių vakarų
■ Prigirliandinkim namus! Karpinių girliandos lavina mažulių rankytes, o dičkiams bus proga pademonstruoti išmonę. Kabinti galite nebūtinai ant eglutės – puoškite duris, ištempkite nuo vieno vazoninio augalo iki kito…
■ Išlaisvinkite juose vidinį van gogą… Į tuščius buteliukus nuo šampūno įpilkite vandens ir įvairių spalvų (geriausia – maistinių dažų, bet galima ir guašo) – ir siųskite vaikus kurti šedevrų ant sniego! Paskui per langą būtinai juo įamžinkite – tai gali tapti nepakartojamais atvirukais seneliams.
■ Šokinėjimas per ledo lytis. Svetainėje primėtykite pagalvių ir pagalvėlių. Kiekvienas žaidėjas turi šokinėti nuo “lyties ant lyties”, neįkrisdamas į “vandenį”. Įkritusysis – krenta iš žaidimo. Su kiekvienu ratu šiek tiek nutolinkite atstumą tarp “lyčių”.
■ Pasidarykite sniego rutulį. Reikia turėti stiklainį su gerai užsukamu dangteliu, vandeniui atsparių klijų, plastikinių figūrėlių, distiliuoto vandens (galima naudoti ir virintą vandenį iš čiaupo), skysto glicerino (būna pirkti rankdarbių parduotuvėse), blizgučių. Figūrėlę priklijuokite prie stiklainio dugno ir palaukite, kol išdžius. Įpilkite vandens, saujelę blizgučių ir čiurkšlelę glicerino (jame blizgučiai sūkuriuos). Gerai užsukite ir pakratykite!
Ačiū filmavimo kamerai
Juk vis tiek išsitrauksite ją, kad nufilmuotumėte nuostabos kupinus veidelius išvyniojus dovanas. Nepasidėkite jų toli ir nufilmuokite trumpus pokalbius su vaikais, kai euforija jau bus aprimusi. Tai puikus būdas užfiksuoti, kaip jie kasmet pasikeičia. Štai keletas klausimų kasmetiniams “išskirtiniams interviu”.
■ Kas buvo smagiausia, ką šiemet nuveikėme su šeima?
■ Kas tavo geriausi draugai? Ir kas tau juose labiausiai patinka?
■ Kas tau patinka darželyje? Ko ten šiemet išmokai? Ar myli savo auklėtoją?
■ Apie ką mėgsti pasvajoti?
■ Koks draugo ar šeimos nario poelgis privertė tave sudrebėti iš laimės iki pat plaukų galiukų…?
■ Galite užduoti ir itin filosofiškų klausimų (tik ne per daug)… Kas yra meilė? Kodėl diena šviesi, o naktis – tamsi? Ką čiulba paukšteliai?
■ Būkite linksmi ir… nebijokite kritikos. Paklauskite – o kam mamai (tėčiui) reikalingas tėtis (mama)? Kas dažniausiai tvarko namus? Kaip galima įsiteikti mamytei?
Jei po kelis klausimus nufilmuosite dar iki švenčių, turėsite puikų šventinės vakarienės akcentą – filmukas su vaikų pamąstymais sujaudins visus iki vieno.
Kuriame savus ritualus
Unikalios ir niekur kitur negirdėtos tradicijos leidžia vaikams pasijusti ypatingo vieneto – šeimos – dalele.
Dovilė: “Per švenčių karštligę suteikiu savo šeimai galimybę atsikvėpti – gruodžio mėnesį įvedame tradiciją vakarienės metu pusę minutės patylėti. Patariu vaikams susitelkti į ką nors gera, pavyzdžiui, kokį nors įvykį, už kurį jie dėkingi, užuojautą sergančiam draugui, sugalvoti norą kitiems metams. Šios akimirkos stiprina tarpusavio ryšį, ugdo mažųjų pozityvų mąstymą, dėkingumą už tai, ką jie turi, o ne nepasitenkinimą tuo, ko stinga”.
Rūta: “Vienais metais Kūčių rytą mane apėmė šišas. Susimečiau į krepšį maisto ir pareiškiau namiškiams, kad ruoštųsi iškylai. Nors ir nustebę, jie pakluso. Gyvename Antakalnyje, netoli miško, tad susirasti gražią vietelę buvo nesunku. Tiesa, nepaminėjau “niuanso” – buvo aštuoniolika laipsnių šalčio ir net maistas suledėjo! Mūsų “Pasaulio pabaigos piknikas” tapo tradicija, nors dabar kur kas geriau jam pasiruošiame. Visi puikiai atsipalaiduojame prieš Kūčių vakarienę. Šeima tiesiog dievina jį”.
Ingrida: “Norėdami padėti vaikams suvokti šventės prasmę, kiekvieną Kalėdų rytą surengiame tikrą gimtadienį su tikru tortu Jėzui. Kartais vaikai labiau džiaugiasi balionais nei dovanomis!”
Algė: “Užuot dovanoję dovanas visiems 17-ai šeimos narių, mes išsitraukiame lapelį su vienu vardu, o likusius pinigus paaukojame žmonėms, kuriems gyvenime pasisekė mažiau nei mums. Prieš atplėšdami savąją dovaną, kiekvienas pasisakome, kam šiemet skyrėme savas lėšas”.
Estera: “Kasmet, kai iškrenta pirmasis gležnas sniegas, aš – kaip ir mano mama man – surengiu vaikams “Pirmojo sniego šventę”. Tuomet mes ragaujame sniego. Aišku, tai galima daryti bet kada, bet skonis bus ne tas… Neseniai vyresnėlė patobulino šventę. Dabar ji šaukštu įkrečia sniego į vienkartinį puodelį ir užpila jį kondensuotu pienu – niammmm!”
