Kodėl vieni vaikai save vertina puikiai, o kiti – prastai? Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį, kad mažylio savęs vertinimas pradeda formuotis šeimoje. Jei tėvai yra perdėtai globojantys, besižavintys mažuoju ar yra jam per griežti, o gal auklėja labai „pavyzdingai“, tai mažylio savęs vertinimas gali neatitikti tikrovės.
X Perdėta globa, garbinimas – tai dažniausia priežastis vaikui nesusigaudyti, koks jis yra išties. Tėvai su vaiku kalba abstrakčiai, nuolat kartodami, kad jis mieliausias, geriausias, šauniausias, stipriausias. Toks vaikas nežino savo trūkumų ir realių galimybių. Taip susiformuoja netikroviškas „aš“ vaizdas (perdėtas savęs vertinimas). Dažnai už šeimos ribų esanti aplinka nepalaiko tokio požiūrio į save ir vaikas išgyvena stiprų skriaudos, nevisavertiškumo jausmą, kuris išstumiamas į pasąmonę. Nelengva gyventi, kai kiti tave laiko pagyrūnu, pasipūtėliu, pagiežingu… Tėvams vertėtų apie tai pagalvoti.
X Labai griežtas auklėjimas. Pernelyg griežtai auklėjami vaikai kelia sau per aukštus reikalavimus, o jų neįvykdę niekina save, užsisklendžia savyje. To pasekmė – juos lydinčios nesėkmės ir savęs kaltinimas. Tokie žmonės retai turi galimybę džiaugtis savo veiklos rezultatais.
X Per aukšti reikalavimai. Vos tik į pasaulį atkeliavusiam kūdikėliui neretai tėvai iš anksto suplanuoja ateitį. Todėl nuo mažų dienų ima kelti ne visuomet pamatuotus, jo amžių atitinkančius reikalavimus. Tokiu būdu suaugusieji gali būti linkę kelti SAVO pačių savivertę ir tenkinti SAVO poreikius, neišpildytus lūkesčius, svajones. Kai tėvai nori savo vaiką matyti pavyzdingą, tai yra ne kas kita, o jų pačių tuščiagarbiškumo tenkinimas.
X Menka tėvų savivertė. Gana dažnai menkai save vertinančių vaikų tėvai taip pat save linkę nuvertinti. Jeigu mažylis nuolat girdės, kad tėvai negali sau leisti nusipirkti vieno ar kito daikto, jis ilgainiui pradės manyti, kad jis ir jo šeima yra tiesiog to neverti. Tokiu atveju, kai mažylis prašo naujo daikto, kuriam šeima neturi pakankamai pinigų, reikėtų sakyti: „Šiuo metu nėra pakankamai pinigų šitam pirkiniui. Tačiau jei mes visi taupysime, o sutaupius pinigus tu to daikto vis dar norėsi, galėsime jį tau nupirkti.“
X Dėmesio kompensavimas daiktais. Kartais tėvai siekia patenkinti kiekvieną vaiko norą. Tokiu atveju vaikas gauna žinutę, kad jam pakanka tik panorėti, ir visi jo norai bus išpildyti. Tėvai neretai tokiu elgesiu siekia kompensuoti dėmesio, meilės ir tikro rūpesčio trūkumą, o kartais tiesiog pasiduoda visuomenės diktuojamam vartotojiškam požiūriui – visi bendraamžiai turi, tai negi mano atžala bus prastesnė?
X „Etikečių klijavimas“ šeimoje. Tėvai, vadindami savo mažiuką žiopliuku, meškiuku, beždžionėle, dažniausiai nė neįtaria taip menkinantys mažylio savivertę. Nuolat girdėdamas, kad yra žioplas ar panašus į meškutį, vaikas galiausiai tuo patiki. Neretai tenka girdėti anekdotus primenančių situacijų, pavyzdžiui, vaikas guodžiasi, kad jam nesiseka, o tėvai atsako: „Nebūk kvailas, juk viskas čia gerai…“ (Jei šio juoko nesupratote, tai tikrai verta pasigilinti į save…)
X Vaiko izoliavimas nuo kitų vaikų. Mažieji, nuolat būnantys tik tarp suaugusiųjų, neišmoksta bendrauti su kitais vaikais. O negebėjimas užmegzti santykių pasitikėjimo savimi tikrai neprideda.
X Vaiko nuolatinis lyginimas su kitais. Nesvarbu, ar tai būtų brolis, ar kaimynas. Nuolat girdėdamas iš suaugusiųjų, koks kitas mažylis yra šaunus, paslaugus ar savarankiškas, vaikas informaciją priims tiesiogiai – koks jis yra nevykėlis, nes nėra toks šaunus kaip kitas vaikas…
X Vaiko išvaizda. Be abejo, mažyliui koją gali kišti ir biologinės priežastys, pavyzdžiui, atlėpusios ausys, randai, vėluojanti kalbos raida. Neretai vaikai patys tų defektų nepastebi, kol jų nenurodo suaugusieji. Todėl ir šiuo atveju viskas mūsų rankose.
Geriname savivertę
Jei pastebėjote, kad jūsų atžalos savivertė per menka, nenuleiskite rankų. Žinoma, visada geriausia kreiptis į specialistus, tačiau nemažai galite nuveikti ir jūs patys. Mat vaiko savęs vertinimas iki 11–12 metų priklauso nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų elgesio bei požiūrio į jį. Ir tik paauglystėje pasitikėjimą savimi lemia bendraamžių vertinimas bei paties savęs priėmimas, vertinimas.
X Mylėkite absoliučia meile. Vaikas neturi būti mylimas už kažką. Jis turi nuolat jausti, kad pats savaime yra vertingas. Ir visai nesvarbu, ar jis yra linksmas, ar piktas. Todėl skatinkite jį reikšti ir teigiamas, ir neigiamas emocijas. Atminkite – blogas yra ne vaikas, o jo elgesys. Nesuklyskite apie tai kalbėdami su mažuoju išdykėliu.
X Drąsinkite. Atminkite – drąsinimas ir gyrimas nėra tas pats. Norėdami kelti vaiko savivertę turėtume jį dažniau drąsinti, nei girti. Drąsinkite ne tik už atliktus darbus, bet ir už pastangas. Nepersistenkite, mažylis turi suvokti realybę. Todėl nesakykite, kad jis viską gali ir sugeba. Geriau: „Taip, tu dar nemoki (pavyzdžiui) nupiešti šuns, bet užtat tau puikiai pavyksta nupiešti gėlę.“ Mažylį menkinančius epitetus „neišmanėlis“, „nevykėlis“ keiskite paskatinimais: „tu gali“, „tau pavyks“, „verta pabandyti“. Venkite abstrakčių, nieko nesakančių frazių (tokių kaip „tu esi tikras šaunuolis“), o girkite už konkrečius dalykus (pavyzdžiui, „tau puikiai pavyko nupiešti namą“).
X Gerbkite. Tėvai nuolat iš vaikų reikalauja pagarbos, tačiau patys kažkodėl neretai elgiasi priešingai. Gana dažnai suaugusieji nepriima savo atžalų tokių, kokios jos yra, o reikalauja, kad jos būtų tokios, kokias jie nori matyti.
X Pabrėžkite privalumus. Nėra žmonių, kurie absoliučiai blogai save vertintų. Paprastai atsiranda bent viena sritis, kurioje jie save vertintų gerai. Ir tai yra normalu. Vaiką, kuriam nesiseka piešti, vargu ar paguos, kad jis tikrai išmoks tą daryti po metų. Geriau pastebėkite tai, ką jis tikrai moka daryti. Galbūt gražiai dainuoja, o gal tiesiog tvarkingai susilanksto ir susideda savo drabužėlius prieš miegą. Kuo daugiau tokių mažylio privalumų rasite, tuo geriau.
X Suteikite galimybę pasiekti lengvą sėkmę. Kartu žaiskite stalo žaidimus, surenkite sporto rungtynes. Tik nepamirškite – vaikui pergalės, gerinant jo savivertę, tiesiog būtinos.
X Mokykite siekti užsibrėžtų tikslų. Remkite protingą riziką ir neleiskite pasiduoti užklupus pirmai nesėkmei. Priešingu atveju jūs tarsi patvirtinsite, kad mažylis to padaryti negali. Klysti – žmogiška. Tą turi suprasti kiekvienas. Parodykite vaikui, kad jūs nė neabejojate, jog kitąkart su iškilusiais sunkumais jam pavyks susidoroti geriau.
X Skatinkite vaiką atrodyti taip, tarsi jis būtų savimi pasitikintis. Kaip jau minėjome, nepasitikintys savimi vaikai vaikšto susigūžę, nuleidę galvą, vengia akių kontakto. Mokykite mažylį eiti pakelta galva, išsitiesus, pasitempus, nuleistais pečiais. Galite jam namuose net uždėti karūną, kad jis jaustųsi kaip karalius. Kūno pokyčiai paskatins ir emocinius pokyčius.
X Dėmesio! Norėdami gerinti berniukų savivertę, turėtumėte jiems suteikti daugiau savarankiškumo, skatinti juos bandyti, leisti rizikuoti. O štai mergaitėms reikia padėti. Nesulaukusios pagalbos ir dėmesio jos jaučiasi paliktos.
Konsultavo psichologė Inesa Kraujutienė
