„Darželyje, kurį lanko sūnus, gavome užduotį. Iš vienos labdara užsiimančios organizacijos gavus sunkiai besiverčiančio žmogaus adresą nuvežti jam pačių nupirkto ar paruošto maisto. Atėjus tai dienai, prisipažinsiu, nervinausi. Ar Jurgis supras viso to prasmę? O jei ši patirtis sukels jam liūdesį ir aš nepajėgsiu to paaiškinti? O jei jis bus abejingas ar, dar blogiau, zys ir kvailai užsispirs?
Privažiavus moters, kurią ketinome aplankyti, namus, Jurgis pasakė, kad maistą neš jis. Paskambinus į duris, jas atidarė senyva moteris su chalatu. Jos akims susidūrus su Jurgio, jis išpyškino: „Atvežėme pavalgyti, jei kartais jums nusibodo pačiai gaminti.“ Ji padėkojo, pakvietė užeiti ir uždavė kelis klausimus apie darželį, į kuriuos Jurgis atsakė paprastai ir atsainiai, lyg kalbėtųsi su geru pažįstamu. Moteris pasakė, kad ji kadaise dirbo mokytoja. Jurgis paklausė, ar ji turi vaikų. Moteriškė turėjo, bet jie gyveno kitoje šalyje. O gyvūnų? Ne. Dar minutę pamindžikavome, akimis narstydami skurdų būstą. Moteris paglostė Jurgiui galvą ir pasakė, kad jis priminė jai mokytojavimo laikus. „Galbūt aš užsuksiu kitąmet“, – pasakė mano sūnus.
Važiuojant namo didžiavausi juo ir gėdijausi savęs. Aš baiminausi jo susidūrimo su tuo, kas kėlė nepatogumą MAN, o ne jam. Suvokiau, kad mokyti vaikus dosnumo ir dalijimosi tuo, ką turi, – tai ne pasakojimas apie badaujančius vaikus Afrikoje. Tai – parodymas, kokiais konkrečiais būdais nuolat galime padėti kitiems. Šis vienkartinis darželio projektas parodė man, nuo ko reikia pradėti. Juk jei norime, kad vaikas jaustų pasitenkinimą iš dalijimosi taip pat natūraliai, kaip iš futbolo, reikia treniruotis“, – pasakoja vilnietė Monika.
Apšilimas
Vienas geriausių būdų „įjungti“ vaiko dosnumo jausmą – tai aiškinant susitelkti į dalykus, kurie artimi jo širdžiai. Visada suveikia palyginimas su gimtadieniu, mat vaikai jau nuo trejų metų suvokia šios šventės vertę. Tad paaiškinkite vaikams, kad kai kurie vaikai per gimtadienius negauna JOKIŲ dovanų. Padėti tučtuojau užsinorės devyni iš dešimties vaikų. Tuomet raskite būdą, kaip perduoti kartu su vaiku išrinktą dovaną (galbūt net pirktą iš vaiko santaupų) tuo užsiimančiai organizacijai.
Labai tiks apsilankyti www.vaikusvajones.lt. Šiame tinklalapyje rūšiuoti galima pagal vaiko amžių, gyvenamą vietą ir trokštamos dovanos kainą. Dovanoti galima ir nenaują, svarbu tvarkingą, veikiantį daiktą. Taip pat kartu su mažuoju paskaitykite, ko konkrečiai žmonėms reikia, www.pagalbadaiktais.lt. Auklėjimo prasme tai tiesiog tobulas tinklalapis, nes verčia apmąstyti daugelį situacijų. Pavyzdžiui, daugiavaikei mamai Danguolei (yra ir pavardė) šiuo metu reikia kėdžių, taburečių ar pufų. O gal jūs kaip tik turite tokių, kurių jums nereikia? Čia rasite, kam reikia batų, vaikiškų drabužių, piešimo reikmenų, vaikiško šampūno ir panašiai.
Jei jūsų vaikas pats švenčia gimtadienį, įtraukite labdaros elementų į šventę. Pavyzdžiui, išsiųstuose kvietimuose galima nurodyti, kad vaikai su tėveliais prisijungtų prie atitinkamo labdaros tinklalapio (pvz., www.aukok.lt) ir dar iki gimtadienio šventės paaukotų kam nors po kelis eurus. Prisižaidę ir iki soties prisikirtę torto, vaikai susėda ratu ir pasipasakoja, kas kam paaukojo – ar benamiams gyvūnams maitinti ir skiepyti, ar nuo gamtos stichijos Azijoje nukentėjusiems vaikams, o gal gamtos apsaugai? Netgi keturmečiai labai mėgsta kalbėti apie tai, ką kam padovanojo, ir dėl šios pagalbos jaučia išdidumą. Jei prie to prisidės ir pasididžiavimas iš suaugusiųjų pusės, šie jausmai bus didelė motyvacija kažką panašaus daryti ir toliau.
Beje, portalas www.aukok.lt po keleto minučių į elektroninį paštą atsiunčia padėkos laišką. Labai gražų… Tai vaikus irgi labai motyvuoja.
Pagrindinė treniruotė
Tai tas pats, kas ir kūno linijų tobulinimo treniruotė – reikia nustatyti problemines vietas, susiimti ir mankštintis reguliariai. O kad būtų linksmiau, į kompaniją įtraukti dar keletą draugų.
Tad pirmiausia su savo vaikais nuspręskite, kas jūsų šeimai yra aktualiausia ir kam padėti norėtumėte labiausiai. Tuomet aukokite ar atidėkite šiam projektui nuolat – tai yra ne tik per Kalėdas… Trečia – įtraukite į savąjį labdaros „projektą“ daugiau žmonių: šeimos ar darželio draugų. Beje, kartais teigiama (ir visai pagrįstai), kad neišmokysite vaiko aukoti, jei niekad neaukojate patys. Tačiau jei dar nesate pratę to daryti, tikrai galite išmokti kartu su vaiku.
Jei nuspręsite remti vieną kurią organizaciją, verta susisiekti tiesiogiai ir pasiteirauti, ko jiems konkrečiai trūksta šiuo metu. Pavyzdžiui, benamių prieglaudai gali reikėti visai ne antklodžių, o dantų pastos. Vaikams patinka aukoti konkrečiam tikslui, tad jei aukojate beglobiams gyvūnams, nuspręskite, ar šersite gyvūnus, o gal skirsite lėšas skiepams, o gal susižeidusiam gyvūnui gydyti. Labai šaunu yra savanoriauti „gyvai“, pavyzdžiui, pasisiūlyti atvykti ir kartu su vaiku beglobius šunis pavedžioti, išvalyti gardus.
Vaikas, išmokęs išsiaiškinti kieno nors tikrąsias reikmes ir tuomet jas mėgindamas patenkinti, sužino, kad netgi maži veiksmai ar žingsniai yra svarbūs, efektyvūs ir turi prasmę. Tuomet pagrindinis akcentas vaiko sąmonėje „nuimamas“ nuo paprasčiausio žaisliuko ar rūbelio atidavimo akto ir perkeliamas į mėginimą padėti konkrečiam žmogui (gyvūnui, judėjimui) ar jų grupėms, o tai – sąmoningesnė ir giliau šaknis įleidžianti patirtis.
■ Labai tinkamas metas pradėti rimčiau užsiimti labdara – tai diena, kai pradedate vaikui duoti kišenpinigių. Mokydami sūnų ar dukrą, kiek pajamų reikėtų išleisti, kiek atsidėti, pridėkite ir pasiūlymą nedidelę dalį kas mėnesį skirti kažkam, kas verčiasi sunkiai. Jei vaikas tuo metu „praeina kokią nors fazę“, pavyzdžiui, yra armijos aistruolis ar mokslinių išradimų fanas, galima pinigėlių skirti būtent atitinkamiems fondams. Gaila, Lietuvoje aukojimas nėra toks išvystytas, kaip kitose šalyse, kur viską lengva ir paprasta sutvarkyti keliais mygtuko paspaudimais. Teks patiems susirasti būdus, kaip tai padaryti – tačiau viskas įmanoma. Daugelis organizacijų aukotojo įnašų nepalieka nepastebėtų, tad vaiko pavardė gali atsirasti metinėje ataskaitoje ar būti paskelbta tinklalapyje. Matydamas savo vardą, vaikas labai aiškiai pajus, kad jo pinigėliai neišėjo kažkokiems puponautams įsigyti, o jie realiai padėjo realiems žmonėms.
Pasitikėk, bet… prižiūrėk
Nepamirškite, kad vaikai turi ne tik įgimtą savanaudiškumo jausmą, bet ir įgimtą norą kažkam padėti, tik dar nežino, kaip jį realizuoti. Tad vos užvedus ant kelio, gali labai karštai nerti į naujus vandenis. Jau nors minimaliai savarankiški vaikai (dažniausiai pradedant pirmokėliais) gali labai rimtai ir aktyviai įsitraukti į savanorišką veiklą. Vien pastangos mėginant išsiaiškinti poreikius – jau savaime yra mokomoji veikla. Sužinoję, kad beglobiams reikalinga kažkokia konkreti pagalba daiktais ar pinigais, vaikai greit sugalvoja planą, iš kur tai gauti. Jie sparčiai suburia bendraminčius (vaikai „užvedančiai“ minčiai pasiduoda greičiau ir atsiduoda visa širdimi, nes turi mažiau kitos veiklos ir rūpesčių nei suaugusieji). Jie gali surašyti plakatus, iškabinti juos kaimynystėje, aplankyti žmones ir surinkti aukų, nes turi kur kas mažiau „sarmatos“, nei jų tėvai. Tiesa, suaugusieji visada turi kontroliuoti, ką jų vaikai veikia, nes šiomis vaikų savybėmis lengvai gali pasinaudoti savų tikslų siekiantys žmonės. Pavyzdžiui, manipuliuoti, sakyti, kad jei nesurinksite 30 eurų, tas vargšas šuo turės mirti ir panašiai. Tai – žalingas psichologinis smurtas, to pasitaiko.
Dalijimasis turi kelti gerus jausmus
Taip, straipsnio pradžioje minėtam Jurgiukui labdaros diena padarė įspūdį ir pasėjo sėklą, tačiau tai tebuvo viena diena metuose. Norint, kad vaikas suprastų aukojimo galią ir prasmę, reikia kasdien į gyvenimą įtraukti mažus dalykėlius, padedančius pasėtai sėklai dygti. Pavyzdžiui, netgi nereligingose šeimose galima įvesti įprotį kasdien sėdant už stalo valgyti garsiai pasakyti, už ką esame dėkingi. Mokslininkams atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vaikai, kurie pažįsta dėkingumo jausmą, suvokia, už ką ir kam patys yra dėkingi, jaučiasi laimingesni. O jausdamiesi laimingi mes esame labiau linkę duoti kitiems. Vaikai noriai atliepia, kai „įrėminame“ aukojimą, pasakę, jog esame dėkingi už tai, ką turime, ir džiaugiamės, galėdami tuo pasidalyti. Tai – svarbiausia mintis, kurią turite perduoti vaikui tiesiai ar išreikšti savo tonu.
Skatinimas dalytis kurstant kaltės jausmą verčia žmogų jaustis blogai ir mes natūraliai tokių dalykų vengiame. Labdara turėtų būti pozityvus veiksmas, teikiantis vaikui džiaugsmą, pavyzdžiui, spontaniškai priimtas sprendimas nupirkti parduotuvėje miltų, uogienės vargšams ir sudėti į čia stovinčias „Maisto banko“ dėžes. Na, ir atvirkščiai – nereikia „motyvuoti“ vaiko sakant, kad jis visko turi per daug ir nedora iš jo pusės tuo nepasidalyti, arba spaudžiant, jog kiti kentės, jei jis šito nepadarys… Auka – ne pareiga. Mes neaukojame, jei darome tai prisivertę.
Beje, nereikia vaiko už gerus darbus apdovanoti, nes taip mažasis niekad neįpras daryti gera nieko neprašydamas atgalios. Vaikas, įpratęs sulaukti dovanos už gerą darbą, neišmoks jo daryti spontaniškai, širdžiai paliepus. Apdovanojimas tegali būti padėka.
O jei vis dvejojate, kam JŪSŲ VAIKUI to reikia, žinokite, kad, psichologų nuomone, dalytis ir padėti mokantis vaikas auga labiau pasitikintis savimi, nes žino, kad jis daug ką GALI.
Jūsų kalėdinis darbelis
Šiandien pat pasitarkite su savo darželio auklėtoja, ar galėtumėte organizuoti labdaros projektą savo grupėje. Vienas paprasčiausių – atnešti dekoruotą dėžę, pastatyti ją rūbinėje su skelbimuku, jog čia visi vaikai ir tėveliai gali sunešti švarius, tvarkingus išaugtus rūbelius, o jūs pasirūpinsite, kad jie atitektų tiems, kam reikia (tuo pasirūpinti gali www.caritas.lt, www.sociai.lt ir kiti).
Į dėžę galima nešti ne tik nereikalingus rūbus, bet ir naujus daiktus, pavyzdžiui, žaisliukus, piešimo priemones, knygutes, kurie taps dovanėlėmis skurdžiai gyvenantiems vaikams ar vaikų namams.
Padarykite tai, ir jūsų bei vaikučių širdys sušils.
