Vaikštynės: draugas ar baubas?
Neretai apie kūdikių vaikštynes ir kitus pagalbinius kūdikių auginimo prietaisus turime griežtą išankstinę nuomonę. Remdamiesi nuogirdomis ar kitų tėvų patirtimi, tvirtai nusprendžiame, kelsime vaiką į vaikštynę ar nė artyn prie jos neprileisime. Vis dėlto gimęs mažylis, ypač jei jis aktyvus ir reiklus, dažnai pakoreguoja visas išankstines nuostatas.
Vienareikšmiškai atsakyti, naudoti vaikštynę ar susilaikyti, sunku. Regis, šiuo atveju svarbiausia – nuosaikumas. Juk aišku, kad tai – pagalbinė priemonė ne vaikui, o tėvams. Ir jei galima apiseiti be jos, galbūt taip ir reiktų daryti. Ne ieškoti papildomų įtaisų vaikui užimti, o būti su juo: glausti, žaisti, mokytis. Leisti jam savu ritmu ir savomis priemonėmis judėti bei siekti tikslo.
Jei vis dėlto nepavyksta susitarti su mažyliu, kad lukteltų, kol mama ar tėtis padarys būtinus darbus ar išgers puodelį kavos (atšalusios), nieko nenutiks, jei kūdikis pasivažinės vaikštynėje. Svarbu, kad tai netaptų blogu įpročiu, kad tėvelių ramybės laikas neišsitęstų iki kelių valandų ir kad neužmigtų suaugusiųjų atsakomybė, atsargumas. Ačiūdiev, mūsuose taip nutinka labai retai, jei iš viso nutinka.
Nuomonė prieš: nesaugu ir gali pristabdyti raidą
Vaikų neurologė Indrė Bakanienė
Vaikštynės naudoti nerekomenduočiau, nes ji kūdikiui naudos neduoda (nepadeda raidai ar net gali ją pabloginti, tiesa, nedaug), o tik padidina nelaimingų atsitikimų ir traumų riziką. Jei jau tėvai linkę naudoti vaikštynę, jie turėtų suvokti, kad padedamą jos vaikštantį kūdikį reikia akylai stebėti tam, kad išvengtumėte pavojingų situacijų. Be to, vaikas vaikštynėje turėtų būti kuo trumpiau.
Viskas – savu laiku
Vaiko judesių vystymasis tiesiogiai atspindi jo smegenų, periferinių nervų bei raumenų-skeleto sistemos brandą. Taigi jei vaikas laiku įgyja jo amžių atitinkančius gebėjimus, galima teigti, kad visos trys minėtos sistemos vystosi normaliai. Be to, savalaikė judesių raida rodo, kad smegenys vystosi gerai, taigi galime tikėtis ir gerų protinių gebėjimų. Tiesa, vaikas gali vystytis ir įgyti stambiosios motorikos įgūdžių sava seka, t. y. nebūtinai visi vaikai pirmiausia pradeda šliaužti, paskui ropoti, o galiausiai eiti savarankiškai. Dalis mažylių praleidžia ropojimo „fazę“ ir pradeda vaikščioti (ropoti vis dėlto išmoksta, bet vėliau). Kai kurie kūdikiai išmoksta judėti sėdėdami, stumdamiesi rankomis. Visi šie judėjimo modeliai laikomi normaliais. Tačiau nemažai specialistų linkę laikyti ropojimą labai svarbiu gebėjimu. Mat ropojant itin sustiprėja rankų bei pečių juostos raumenys, lavėja rankų bei kojų koordinacija – o taip stimuliuojamos ir atitinkamos smegenų sritys.
Tuo tarpu mokslininkų, tyrusių vaikštynės naudojimo poveikį normaliai besivystantiems kūdikiams, duomenys rodo, kad kūdikiai, kurie daugiau nei valandą per dieną praleisdavo vaikštynėje, ropoti, atsistoti įsikibę į atramą bei savarankiškai vaikščioti išmoko vėliau. Tiesa, šis vėlavimas nežymus: 11–26 dienos. Eidamas su vaikštyne kūdikis dažnai išmoksta eiti palinkęs į priekį ir pasistiebęs. Toks ėjimas neskatina ir net slopina pusiausvyros bei apsauginių reakcijų vystymąsi, o šios reakcijos itin svarbios vaikštant savarankiškai. Be to, studijos, kurioje tirti 109 kūdikiai, duomenimis, mažylių, kurie nebuvo dedami į vaikštynę, protinių gebėjimų raida taip pat buvo spartesnė (Siegel, 2009).
Svarbiausia – saugumas ir tėvų dėmesys
Smegenys bręsta ir stambiosios motorikos bei kitų sričių gebėjimai įgyjami sąveikaujant įgimtiems veiksniams bei aplinkai. Vaiko aplinka, tai yra iš aplinkos gaunamas dirgiklių kiekis, galimybė tyrinėti įvairius objektus, judėti, bendrauti, stimuliuoja vaiko smegenų brandą. Moksliškai įrodyta, kad vaikai, kurie auga skurdžioje aplinkoje ir stokoja tyrinėjimo/mokymosi priemonių, taip pat vaikai, kuriems trūksta bendravimo bei tėvų meilės, vystosi blogiau ir nepasiekia to gebėjimų lygmens, kurį galėtų pasiekti, jei jų aplinka būtų kitokia. Ir, atvirkščiai, vaikai, turintys smegenų pažeidimo ar genetinės ligos nulemtus raidos sutrikimus, augdami aplinkoje, kurioje jiems sudarytos geros sąlygos judėti, tirti aplinką, bendrauti, kurioje aktyviai mokomi jų amžių atitinkančių veiklų, vystosi geriau, negu būtų galima tikėtis, įvertinus jų biologinio sutrikimo ar ligos pobūdį.
Vaikštynė, žinia, naudojama kaip pagalba tėvams – vaikas įkeliamas į ją ir savarankiškai vaikšto, tiria aplinką, nereikalaudamas tėvų dėmesio. Neskaitant kokybiško bendravimo trūkumo, neprižiūrimas ar mažiau prižiūrimas vaikas gali patekti į įvairias pavojingas situacijas: nukristi nuo laiptų, greitai eidamas įstrigti tarpduryje ar užsikabinti už slenksčio ir apsiversti, iškristi iš vaikštynės. Gali pasiimti jam pavojingus daiktus, pasiekti karštus daiktus, užsiversti ant savęs sunkų objektą. Tyrimų duomenimis, didesnių ar mažesnių nelaimingų atsitikimų patiria kas dešimtas su vaikštyne vaikštantis kūdikis. Dėl nelaimingų atsitikimų ir traumų, patiriamų naudojant vaikštynes, rizikos rekomendaciją jų nenaudoti yra pateikusi Amerikos pediatrų akademija. 2004 m. Kanadoje kūdikių vaikštynių naudojimas apskritai uždraustas.
Nuomonė už: kojos neišklyps
Gydytojas ortopedas dr. Regimantas Jonas Žitkauskas
Manau, kad vaikšynės savaime tikrai nėra blogai. Tiksliau, jos nei kenkia, nei padeda sveiko vaiko vystymuisi. Be to, kol vaikas saugiai juda būdamas vaikštynėje, tėvai gali minutėlę atsikvėpti ar pasidaryti būtinus darbus – tai irgi yra svarbu, ypač auginant labai aktyvius mažylius. Mano vaikai taip pat augo turėdami vaikštynes. Maždaug nuo devynių mėnesių pradėjome juos kelti į vaikštynes ir tai neturėjo jokio neigiamo poveikio: atėjus laikui pradėjo taisyklingai vaikščioti ir nebuvo jokių vargų dėl kojyčių.
Vaikščiojimui nepakenks
Dažnai girdėti, kad vaikštynė lemia, kada ir kaip vaikas pradės vaikščioti. Teigiama, kad būdamas vaikštynėje kūdikis įpranta netaisyklingai statyti kojytes – stumiasi pirštų galiukais, spiriasi viena kojyte, suka pėdą į išorę. Tačiau vaikai, pradėdami vaikščioti, visuomet eksperimentuoja: mokydamiesi išlaikyti pusiausvyrą išbando visus kojyčių statymo būdus. Daugelis vaikų pradeda vaikščioti puspirščiais ir vaikštynės čia tikrai niekuo dėtos. Jose mažylis kaip tik gali (ir turi) stovėti remdamasis visa pėdute. Pėdos sukimas į vidų ar išorę taip pat atsiranda nepaisant to, ar naudojama vaikštynė, ir dažniausiai tai susitvarko be jokių pasekmių. Be to, nebūtina auti batukų, bijant, kad judant su vaikštyne kojytė iškryps: sveikiau, kai namuose su vaikštyne ar be jos vaikas bėgioja basas.
Tiesa, gali būti, kad naudojant vaikštynę vaikas pradės vaikščioti šiek tiek vėliau. Įpratę riedėti vaikštynėmis kūdikiai tiesiog neturi papildomo stimulo savarankiškai vaikščioti, nes ir taip gali atsidurti ten, kur nori. Tuo labiau kad savomis netvirtomis kojytėmis judėti ir baugiau, ir tikslas pasiekiamas daug lėčiau. Tačiau manau, kad nėra taip svarbu, ar vaikas pradės žingsniuoti mėnesiu anksčiau, ar vėliau.
Svarbu laiku ir su saiku
Į vaikštynes negalima kelti kūdikių, kurie turi įgimtą klubo sąnario patologiją. Įgimta klubo sąnario displazija kūdikiams nustatoma nuo gimimo iki trijų mėnesių amžiaus, atliekant ultragarsinį tyrimą. Jeigu patologija patvirtinama, vaikas gydomas tam tikrais įtvarais, kol pasveiksta. Gydymo metu negalima naudoti vaikštynės. Pasveikęs vaikas auga be jokių motorinių apribojimų, tada galimi ir vaikštukai.
Be to, nereikia skubėti naudotis vaikštyne. Kol vaikas nemoka savarankiškai atsistoti ir pastovėti bent laikydamasis, tol jo kauliukai dar nėra pakankamai sutvirtėję, kad išlaikytų jo kūno svorį. Dėl to per anksti pradėjus naudoti vaikštynę, gali pradėti linkti jo blauzdos kauliukai. Skubėjimas daro neigiamą įtaką ir kūdikio centrinei nervinei sistemai: kol kaulai dar neprisitaikę išlaikyti viso kūnelio svorio, mažylis būna labai įsitempęs ir greitai pervargsta.
Vaikštynės yra pakankamai saugios, bet vaiką vis vien reikia prižiūrėti, kad nesusižeistų, nenuriedėtų nuo laiptų ar neapsiverstų. Nors neteko girdėti apie atvejus, kai Lietuvoje kūdikis rimtai susižalotų būdamas vaikštynėje, vis dėlto tokia teorinė galimybė yra ir nereikia jo palikti be priežiūros. Taip pat svarbu pasirinkti patikimo gamintojo vaikštynę – turinčią gerus stabdžius, sunkią ir plačią.
Svarbiausia taisyklė šiuo atveju – sveikas protas ir saikas. Jei vaikas pakankamai tvirtas, kad galėtų važinėtis vaikštyne ir nebūna joje ilgiau nei valandą ar dvi be pertaukos, vaikštynė yra puiki pagalbininkė mamai ir smalsiam mažyliui.
