Princesių manija

Maždaug tada, kai mūsų mažylės ima lankyti darželį, jos staiga virsta princesėmis. Ir dažna neišlenda iš jų kailio dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Kaip tas "PRINCESIZMAS" paveiks mažų mergaičių vystymąsi?

Little Princesses

Little Princesses

“Beatričei – penkeri. Man neramu, kad jos mėgstamiausias užsiėmimas – puoštis ir gražintis, kad ji savo gyvenimo neįsivaizduoja be blizgaus nagų lako ir yra išprotėjusi dėl rožinės spalvos.  Štai šiandien ji ruošiasi į dar vieną gimtadienį princesių tema – jau trečiąjį nuo pavasario… Kas iš tų šiuolaikinių mergaičių išaugs – tuščiagarbės misės?” – rašo Ingrida iš Klaipėdos.

Maždaug tada, kai mūsų mažylės ima lankyti darželį, jos staiga virsta princesėmis. Ir dažna neišlenda iš jų kailio dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Jei prieš tai jūsų dukrą  domino kubeliai, traukinukai ir kiti įvairūs dalykai, nuo tos akimirkos jie gali drąsiai lėkti sau į šiukšlių dėžę.  O gal jūs buvote ta nėštukė, kuriai gydytojas ultagarso metu sušuko: “Sveikinu! Jūs turėsite mažą princesę!”  Chmm, mergaičių tarsi nebėra vietoj jų mes šiandien auginame princeses. Tą patvirtina ir jūsų laiškai “Mažyliui”, kuriuose savo dukras pristatote šitaip: “Mūsų princesė Emilija, Urtė ar Gabija…” Kai mano draugės trejų metų dukrą dantistė pakvietė sėstis į “princesės sostą”, kad galėtų apžiūrėti dantis, šiai išsprūdo: “Varge, gal jūs dar ir princesės grąžtą turit?” Sako, buvusi nudelbta it Piktoji Pamotė.

 

Kaip viskas pasikeitė…

Taigi, kaip tas princesizmas paveiks mažų mergaičių vystymąsi? Ar lakuoti nagučiai nieko nereiškia, ar tai jau pirmas žingsnis link hiperseksualumo? Turbūt daugelis mūsų neprisimena,  kad pačios vaikystėje būtume tokiais kiekiais vartojusios rausvą spalvą. Arba turėjusios lėlę su, atsiprašau, papais.  Normalu, kad ši naujoji mergaitiška kultūra daugeliui mūsų kartos mamų yra visiškai svetima ir kartu bauginanti – juk reiškinys akivaizdžiai galingas ir užkrečiantis.

Reikia neišleisti iš galvos ir to fakto, kad lūkesčiai mergaitėms per dvidešimt metų pasikeitė. Ne tai, kad iš esmės, tačiau jie išties tapo komplikuotesni. Viena vertus, mergaitės siekia ir pasiekia gerokai daugiau nei  kadaise.  Joms puikiai sekasi mokykloje, jų daugiau įstoja į aukštąsias mokyklas. Nuoširdžiai ir pagrįstai tikimasi, kad mergaitės gali pranokti ir pranoks berniukus. Tačiau tuo pat metu jos jaučia spaudimą vertinti save pagal tai, kaip atrodo. Pasak tyrimų, toks spaudimas smarkiai suintensyvėjo nuo mūsų laikų.

Todėl sudėtinga tokio progreso šešėlyje auginti dukrą ir mėginti suvokti, ar visi tie rausvumai ir blizgučiai – tai labai blogai ar tik pusė velnio? Ar leisti, ar neleisti tokiam mažam vaikui apsikarstyti karoliukais ir auskariukais? Kur tai veda? Kokį poveikį princesių kultūra įspaus mažų mergyčių sąmonėje – juk jos iš to mokosi, kokioms joms būti. Ar žaidimas Pelenėmis ir Snieguolėmis apsaugos jas nuo ankstyvo seksualinio gyvenimo ar kaip tik pastūmės ton pusėn? Ar dažnas spoksojimas į veidrodį nepavers jų narcizėm?

 

Atsipalaiduoti ar ne?

Galima pamėginti įžvelgti princesių manijoje ir progresą ženklą, jog silpnybė rausvai spalvai neatima iš mergaičių stiprybės ir ambicijų. Galbūt atėjo laikai, kai galima turėti viską – būti ir feministei, ir moteriškai; ir gražiai, ir stipriai: pelnyti ir nepriklausomybę, ir vyrų pritarimą. Gal reikia atsipalaiduoti ir taip labai nesigilinti į tuos blizgučius? Juk, perfrazavus Froidą, kartais princesė tėra princesė.

Be to, galima logiškai išmąstyti, kad princesiavimas – tik praeinanti fazė. Juk nė viena nepasiims savo princesės apsiausto išvykdama studijuoti į kitą miestą. Tad kam sukti galvą?

Tačiau troškimas tapti princese – tai pirmasis jūsų vaiko bandymas įsilieti į “meinstrymą, masių kultūrą.  Pirmasis pasidavimas įtakai, ateinančiai ne iš šeimos. Ir koks gi pirmas dalykas, kurį toji kultūra įdiegia mūsų mažei? Ne tai, kad ji sumani, stipri, kūrybinga ir smagi. Ne! Ji sužino, kad kiekviena mergaitė trokšta –ar bent jau turėtų trokšti – būti visų princesiškiausia.

Vietoj to, kad akcentuotų mergaičių šaunumą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą valdyti situaciją, ši kultūra ir iš to gimusi komercijos kryptis skatina perdėtą mergaičių domėjimąsi savimi ir ypač savo išore. Kitaip tariant, mergaitė mokoma jaustis pasaulio bamba, o ne pasaulio piliete, galinčia kurti grožį ir gėrį aplink save.

 

Kodėl jai reikia pūsto sijono

Maždaug trejų vaikai ima suvokti save kaip berniuką ar mergaitę ir imasi tyrinėti lytiškumo sąvoką visais įmanomais įrankiais, kuriuos aplinka jiems suteikia. “Princesiavimas” – tai vienas iš būdų rasti ir įtvirtinti savo moteriškumą. Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, maži vaikai dar nesuvokia, kad lytis yra, kaip čia pasakius, “fiksuota” ir ji nesikeis. Dukrai gali atrodyti, kad štai ji miegoti nueis kaip mergaitė, o prabus jau berniukas. Todėl mažyles gali imti traukti rausvi ir blizgantys princesių apdarai, nes taip jos tarsi pasitvirtina sau, jog tikrai yra mergaitės.

Tačiau princesių bumas taip pat skiepija mergaitėms mintį, jog kaip atrodai – tas ir esi.  Daugybė tėvų visai neakcentuoja pasakų ir istorijų, iš kurių tos princesės kilusios – dažnai todėl, kad netrokšta, jog jų dukros įsijaustų į bejėgių plaštakių vaidmenį ir turėtų vienintelį tikslą – susimedžioti vyrą.

Gera žinia ta, jog ne visos tos pasakos tokios jau prastos. Daugelyje pasakų princesės yra išmintingos, išradingos, kilnios ir kuklios būtybės, prireikus gebančios pademonstruoti vidinę stiprybę. Deja, visa tai nubraukus, telieka blizgesys… Tad skaitykite mergaitėms pasakas!

 

Tai ką gi daryti?

Nėra jokio reikalo drausti žaisti princesę, ypač, jei jūsų dukrą jau paveikė šie magiški kerai. Vaikai dievina fantazuoti, jog jie – karaliai. Tiesiog reikia pasirūpinti, kad jiems būtų prieinama ir daugiau knygų, žaidimų, temų, į kurias jie taip pat galėtų visa širdimi pasinerti.

Privalu įsisąmoninti, kur tas “princesiavimas” gali nuvesti: noro turėti lūpų blizgį ketverių ir rengtis aptemptais rūbais penkerių. Mums, tėvams, iššūkis štai koks – kad princesė nevirstų stereotipine “fifa”, o atrastų savyje kur kas didesnių ir linksmesnių dalykų.

 

Kaip pasukti karūną į kitą pusę

 

  • Pasakokite pasakas apie Pelenę ir panašias į ją. Pasaulyje paplitę tūkstančiai pasakų versijų, kuriose dominuoja stiprios, išdidžios ir darbo nebijančios merginos. Kas gi, jei ne drąsi ir nuoširdi dukrelė ryžtasi pavojams, kad tesėtų kadaise tėvo duotą pažadą už raudoną gėlelę? O ar ne nuoširdi ir tikromis vertybėmis galinti pasigirti mergina gali pamilti geros širdies pabaisą, kurį jos meilė pavers princu?
  • Neribokite mergaitiškais laikomų daiktų – plėskite asortimeną. Nieko tokio, jei vaikas myli savo Barbę. Tiesiog duokite dukrai idėjų ir medžiagų, kaip savo lėlėms pastatyti tvirtovę, kubelių pilį. Nieko baisaus, jei statydama bus su tiara…
  • Suteikite dukrai galimybę rinktis. Vietoj kategoriškų draudimų geriau nuspręskite, ką dar galite pakęsti (būkite karališkai išmintingi). Leiskite dukrai rinktis iš to, kas jums priimtina. Pavyzdžiui, galbūt lakuoti nagai jums atrodo dar ne tokia baisybė, kaip dažytos akys.

 

paskut-blokas

Neleiskime praryti savo dukrų

  • (Ne)lavina vaizduotės. Pegė Orenštein knygoje “Pelenė prarijo mano dukrą” sveikai ir išmintingai “preparuoja” princesių ir rausvosios invazijos fenomeną. Ji pakalbino vieną iš “Disnėjaus” animacijos studijos vadovų, kūrusį “Disnėjaus princesių” koncepciją. Pasak jo, princesės vysto mergaičių vaizduotę. Tačiau tyrimai rodo kitką – per piešimo užsiėmimus berniukai gali vaizduoti save bet kokiame kailyje – nuo vabzdžių ir gyvūnų iki užkandinių maisto, nuo gamtinių ir antgamtinių reiškinių iki superherojų. O štai mergaitės beveik visos virsta uniformuotomis princesėmis, fėjomis ar balerinomis…
  • Prekybininkams – sava vaga, tėvams – sava. Kas kaltas dėl šios iki koktumo rausvos invazijos? Ar prekybininkai, kurie gamina vis daugiau patologiškai saldžių, nudailintų “štampuočių” ir akį rėžiančiai seksualių lėlių? O gal tėvai (tetos, močiutės), kurie tuos žaislus perka?  Verta žinoti, kad mokslininkai nustatė, jog žaislų pasirinkimas yra paveldimas, kitaip tariant, įgimtas, o ne įgytas. Pasirodo, netgi beždžionės patelės mieliau renkasi lėles nei mašinytes. Tačiau tie patys mokslininkai teigia, jog mergaites ir berniukus skatinant žaisti kartu plečiasi jų interesų sritis ir gebėjimai. Išvada: nors žaislų gamintojams ir naudinga kurti žaislus, skirtus būtent mergaitėms ar berniukams, tėvų užduotis – žiūrėti, kad tų žaislų būtų visokių, ir organizuoti “mišriai” kompanijai skirtus žaidimus.
  • Graži, vadinasi – laimiga? Knygoje cituojamas JAV atliktas tyrimas, nustatęs, jog nuo 2000 iki 2006 metų mergaičių susirūpinimas savo išore ir svoriu smarkiai išaugo, dėl to jos patyrė daugiau streso ir įtampos, užfiksuota daugiau depresijos atvejų, tarp paauglių padaugėjo savižudybių. Tokia statistika patvirtina tėvų intuityvų pojūtį, kad seksualios Bratz lėlės turi žudantį poveikį – švelniau tariant, jos lėtai ėda vaikų sąmonę. Psichologai tvirtina, kad kultūrose, kur seksualus elgesys tampa norma, mergaitės nutolsta nuo savo kūno ir troškimų. Jos ima sieti savo išvaizdą su tuo, kaip jos jaučiasi. O juk jei plaukučiai gražiai garbanoti, dar nereiškia, kad tavo kūnas šiandien dainuoja gyvenimą. Deja, tu neišmokai girdėti nei jo, nei savo nuotaikų… Taip depresija tyko ne už kalnų, o už kampo.

 

O jei taip… pro pirštus?

Tėvus kartais vilioja pažvelgti į tą “princesiavimą” pro pirštus. Juk ir taip yra tiek daug su auklėjimu susijusių rūpesčių. O mūsų energija, pripažinkime, su kiekvienu vaiku vis mąžta, o štai tolerancijos ribos vis plečiasi… Tad jei gimtadienis “Spa” tema suteiks mūsų šešiametei laimės, kodėl gi ne. Juk mergaitės yra mergaitės, ar ne?

Tačiau kaip tik dėl to turime skirti daugiau dėmesio tam, kas vyksta jų gyvenimuose. Pasak Amerikos psichologų asociacijos, komercializuota šių laikų mergaitiška kultūra akcentuoja išorinį grožį ir seksualumą, o tai  reiškia, kad jos lengviau gali įpulti į labiausiai tėvus gąsdinančias duobes: depresiją, valgymo sutrikimus, iškreiptą kūno suvokimą, rizikingą seksualinį elgesį. Remiantis ne vienais tyrimais, vis daugiau merginų sprendžia  apie savo kūną pagal tai, kaip jis atrodo kitiems. Ir net du trečdaliai nėra juo patenkintos, jaučia gėdą ir nerimą. Turbūt nereikia sakyti, kaip tai veikia pasitikėjimą savimi. Ir, pasirodo, ne tik fizinėje, bet ir akademinėje plotmėje.

Nesuteikia ši naujoji seksualumo banga ir daugiau laimės seksualiniame gyvenime užaugus. Pasak JAV profesorės Deboros Tolman, kuri tyrinėja paauglių merginų troškimus: “Į klausimus apie susijaudinimą, apie tai, ką jaučia jų kūnas, jos atsako apibūdindamos, kaip, jų nuomone, jos tuo metu atrodo. Tenka priminti, kad gražiai atrodyti – nėra jausmas.”

Taigi sudėtinga eiti ir vesti dukrą už rankos slidžiu keliu, kuris dažnai skatina painioti asmenybę su įviazdžiu, saviraišką su išvaizda, moteriškumą su vaidyba, malonumą su malonumo teikimu, seksualumą su seksualizacija.

 

Parengta pagal P.Orenstein knygą “Pelenė prarijo mano dukrą”