Dantukų traumos

Vaikai paslysta, griūva ne tik žiemą. Deja, kartais tai baigiasi kaulo lūžiu ar nuskilusiu dantuku. Tik bėda, kad rankų ir kojų lūžiai paprastai sugyja, o dantukų – ne visada.

dantys

Konsultuoja gydytoja endodontologė dr. Vytautė Pečiulienė ir veido bei žandikaulių chirurgas dr. Linas Zaleckas

 

Nereikia būti sportininku, kad patirtum dantų traumą. Jas patiria maždaug kas dešimtas vaikas – nukritęs ar susistumdęs. Dažniausiai nuo traumų nukenčia viršutinio žandikaulio kandžiai. Labiau nusilaužti dantį rizikuoja netaisyklingo sąkandžio savininkai, kurių viršutinio žandikaulio priekiniai dantys atsikišę labiau nei apatinio. Tokiu atveju būna nesučiauptos lūpos ir žmogus atrodo tarsi šiek tiek prasižiojęs. Jei sąkandis įprastas, normalus, griūvant ar kur nors atsitrenkus paprastai visų pirma sužeidžiami minkštieji audiniai (dažniausiai – lūpos), kurie ir sulaiko dalį smūgio jėgos.  Yra įrodyta, kad net 25 proc. vaikų, patyrusių danties traumą, to paties danties ar gretimų dantų traumą patiria dar kartą. Kodėl taip atsitinka, atsakyti sunku. Galbūt tai genetika, o gal – nesėkmė.

 

Draudimai nepadės

Apsisaugoti nuo galimų dantų traumų beveik neįmanoma. Net jeigu vaikui griežtai uždrausite bėgioti ar laipioti karstynėmis, dar nereiškia, kad į jį niekas, bėgdamas pro šalį, neatsitrenks. Vienintelis realus patarimas mažųjų sportininkų (ypač kontaktinių sporto šakų, tokių kaip krepšinis, futbolas, rankinis, boksas) tėvams – pratinti vaikus naudoti iš specialaus plastiko lydinio pagamintą dantų apsaugą, t. y. specialias kapas, kokias prieš rungtynes dedasi profesionalūs sportininkai. Jas galima įsigyti sporto prekių parduotuvėse, tačiau šios nėra itin patogios. Todėl geriausia tokias kapas darytis pagal specialų užsakymą.

 

Pieniniai dantys negydomi

Nepaisant raginimų kruopščiai prižiūrėti pieninius dantukus, įvykus tokio danties traumai, paprastai nėra stengiamasi jo išsaugoti. Mat pieninių dantų šaknys labai arti nuolatinių dantų užuomazgų, ir išmušus pieninuką jo vietą greitai užpildys dygstantis nuolatinis dantis.

Įmuštas dantis. Jeigu pieninis dantukas įmuštas, galima dvejopa gydymo taktika: tokį dantį pašalinti arba tiesiog palikti taip, kaip yra, ir stebėti. Įmušus pieninį dantuką kyla pavojus nuolatinio danties užuomazgai, gali būti šiek tiek pažeistas danties vainikas ir dėl to gali pakisti nuolatinio danties spalva. Todėl įvykus tokiai net ir pieninio danties traumai būtina kreiptis į medikus. Ne tam, kad būtų išsaugotas pažeistas dantis, bet tam, kad ateityje, pasirodžius nuolatiniam dantukui, žinotume apie galimas pasekmes. Be to, specialistas apžiūrės, ar nėra komplikacijų ir gretutinių traumų (tam reikėtų atlikti rentgenogramą).

Kartais tėveliai reikalauja kompiuterinės tomografijos. Tiesa, ją atlikus įmanoma pamatyti, kaip atrodo įmušto pieninio danties šaknelė, kokiu atstumu ji yra nuo nuolatinio danties užuomazgos, tačiau medikai nesiūlo šio tyrimo daryti, nes nėra prasmės – jį atliekant mažylis gautų didelę spinduliuotės dozę, o vis tiek ką nors pakeisti nebūtų galimybės.

Nuskeltas danties kraštelis. Nuskilus danties krašteliui, jei pats dantis nekliba, estetinė problema išsprendžiama gana paprastai – užtenka užpildo, kuris kompensuoja nulūžusią danties dalį.

 

Pažeistas nuolatinis – laukti pavojinga

Jei dėl pieninių dantų medikai siūlo pernelyg nesisieloti, nuolatinius dantis išsaugoti – būtina, nes jų vietoje nauji jau nebeužaugs. Tam, kad pacientui būtų galima pasiūlyti alternatyvius gydymo būdus (implantaciją, protezavimą fiksuotais ar išimamais protezais), reikia, kad būtų pasibaigęs jo žandikaulių augimo procesas. O tai įvyksta apie aštuonioliktuosius metus.

Nesvarbu, ar nuolatinis dantis išmuštas, įmuštas ar tik nuskeltas jo kraštelis, būtina kuo greičiau kreiptis į specialistus. Klysta manantieji, kad vaikų ir suaugusiųjų dantų traumos yra lygiavertės. Ne, mažiesiems laukti pavojingiau. Kuo vaikas yra mažesnis, tuo mažiau susiformavusios ir trumpesnės jo dantų šaknys, be to,  greitesnis ir šaknų rezorbcijos (tirpimo) procesas – dėl to prarandama didelė dalis šaknies audinio. Praktika rodo, kad ši traumų komplikacija atsiranda dėl pavėluoto kreipimosi į gydymo įstaigą ir gydymo pradžios.

Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad suaugusio žmogaus ir vaiko danties vidinių audinių anatomija taip pat nevienoda. Kiekvieno žmogaus dantį sudaro keli audiniai: tai, ką mes matome žmogui besišypsant (paviršinis sluoksnis, vadinamas emaliu), ir po juo esantis kitas sluoksnis, dentinas, savo sandara primenantis vamzdelių sistemą. Kuo vaikas yra mažesnis, tuo tie vamzdeliai yra didesni ir platesni. Mažyliui augant jie siaurėja. O suaugusiųjų jie gali būti labai siauri ar visai užakę. Nuskilus dančiui atsiveria minėtų vamzdelių sluoksnis, per kurį burnoje esanti infekcija pasiekia gyvybingus audinius. Kuo jų skersmuo platesnis, tuo šis procesas yra greitesnis. Tad suaugusiesiems rizika gerokai mažesnė. Tagi jie dėl pažeisto danties į gydymo įstaigą gali atvykti ir po kelių parų, bet mažylio dantuką specialistams reikėtų parodyti dar tą pačią dieną.

 

Ar nulūžusį pritvirtins?

Į šį klausimą galės atsakyti tik dantuką ir jo nuolaužą apžiūrėjęs gydytojas. Viena, kai nulūžta mažas danties gabaliukas, o visai kas kita – kai didelis. Visuomet stengiamasi naudoti to paties danties nulūžusį fragmentą – panaudojant specialią užpildo medžiagą jis priplombuojamas. Tačiau būtina sąlyga – šis fragmentas turi idealiai atitikti lūžio liniją (lygiai taip pat, kaip dėliojant dėlionę). Kitu atveju (kai traumuotas dantukas nėra lūžusio fragmento atitikmuo), trūkstamą dalį stengiamasi atkurti kompoziciniu užpildu.

Nuskilus dantukui specialistas visų pirma turi nustatyti, ar neatsivėrė danties nervas, medikų vadinamas pulpa. Tokiu atveju danties iš karto plombuoti negalima. Iš pradžių reikia bandyti išsaugoti pulpos gyvybingumą (kuo anksčiau kreipiamasi, tuo prognozė geresnė), kuris nulemia natūralų danties šaknies audinių augimą. Kad ir kokia būtų trauma, būtina atlikti danties rentgenogramą ir įvertinti, ar nėra gretutinės traumos.

 

Gali tekti įtverti

Kai kurios traumos baigiasi danties daliniu išmušimu – dantis nėra visiškai išmušamas, bet ir nesilaiko tvirtai, yra pakeitęs savo padėtį gretimų dantų atžvilgiu. Jokiu būdu neskubėkite klibančio danties ištraukti. Priešingai – įkalbėkite mažylį, kad šis pasistengtų jo nejudinti net liežuvio galiuku. Klibantį dantį neretai dar galima išgelbėti. Jei dantis iš dalies išniręs, gydymo įstaigoje jis grąžinamas į įprastą vietą ir įtveriamas specialiu įtvaru prie gretutinių dantų. Tokio įtvaro laikymo trukmė priklauso nuo traumos tipo.

 

Nelaikykite danties sausai!

Kai dantis išmušamas, pasistenkite jį surasti. Tik jokiu būdu dantuko neplaukite ir nevalykite švariu skudurėliu ar servetėle, net jeigu jis ir buvo nukritęs ant žemės. Antraip  nutrinsite dar išlikusias gyvybingas ląsteles. Išmušto danties vietoje žaizdos taip pat stenkitės neliesti ir nevalyti jokiomis dezinfekuojamosiomis priemonėmis.

Iš karto suskubkite dantuką įdėti į pieną, kuris padeda išlaikyti ant šaknies paviršiaus esančių ląstelių  gyvybingumą, kad šios nemirtų. Viena drastiškesnių priemonių – užkišti dantį už skruosto, kur yra seilių. Tačiau kartais tai tampa vieninteliu skubios pagalbos būdu transportuojant išmuštą dantį iki gydymo įstaigos. Tik nerekomenduojama už skruosto užkišti tokio danties traumą patyrusiam vaikui, kad šis kelionės į gydymo įstaigą metu jo nenurytų ir neužspringtų.

Netinkamoje terpėje ląstelės apmiršta maždaug per 15 min. Didžiausia klaida gydytojui atnešti nuplautą arba sausą dantį. Po valandos medikams pateikus tokį dantuką, didelės prasmės jį įdėti jau nebėra – vis tiek per tam tikrą laiką prarasite. O jeigu išmuštą arba nulaužtą dantį per pusvalandį įmesite į pieną, ląstelių gyvavimą pratęsite nuo dviejų iki trijų valandų. Laiku kreipusis į gydytoją, išmuštą nuolatinį dantį galima grąžinti į vietą ir tikėtis ląstelių gyvybingumo atsikūrimo.

 

Gali nukentėti ne tik dantys

Nesvarbu, ar vaikas patirs pieninio, ar nuolatinio danties traumą, reikėtų atminti, kad pažeidžiama veido ir galvos sritis. Danties trauma, kuriai kartais skiriama nepakankamai dėmesio, gali turėti ir kitų neigiamų padarinių. Todėl visuomet reikėtų kreiptis ir į šeimos gydytoją, kuris pasižiūrėtų, ar nėra gretutinės traumos, pavyzdžiui, smegenų sukrėtimo.

Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad dantys ne kabo ore, o laikosi žandikaulio. Todėl tik specialistas gali įvertinti, ar lūžo tik dantis, ar ir ta vieta, kurioje yra audinys, medikų vadinamas alveoline atauga. Tokiais atvejais gali prireikti ir specializuotos pagalbos. Kartais būna ir viso kaulinio audinio, kuriame turi vystytis visi nuolatiniai dantys, lūžis. Tokiu atveju yra būtina fiksuoti specialiais įtvarais.

Atminkite – patyrus danties traumą dar ilgai reikės bendradarbiauti su medikais. Po trijų mėnesių gydytojas nustatys, ar nesikeičia dantuko spalva, ar jis nepasidarė jautresnis. Jeigu pastebimi tokie pokyčiai, pradedamas šaknies kanalo gydymas, kuris apsaugo šaknies audinius nuo galimų komplikacijų. Tačiau svarbu žinoti, kad tuomet šaknies vystymasis yra sustabdomas. Paskui dar kartą rekomenduojama apsilankyti po šešių ir dvylikos mėnesių – danties gyvybingumą galima nustatyti tik praėjus tam tikram laikui, nes iškart po traumos vaizdas gali būti šiek tiek netikslus.