FANTAZUOTOJAS, arba kaip gimsta nebūti dalykai …

Šešiametė Aušrinė kieme apsiskelbė, kad visai vasarai išvyksta į Angliją, tad po kiek laiko kiemo vaikai nustebo, kai ji ir toliau kasdien žaidžia kartu. Kitą sykį ji pasigyrė, kad namie augina pingvinuką, bet ir ši netiesa gan greit iškilo į aikštę. Kieme ją pradėjo vadinti melage, nors ji labai miela ir draugiška mergaitė.

Beveik kiekvienas vaikas maždaug nuo 3–4 metų (nuo tada, kai pradeda rišliai kalbėti ir pasakoti istorijas) iki septynerių metų amžiaus vieną kitą kartą surezga kokią nors išgalvotą istoriją. O kai kurie taip daro kone kasdien.

Taip būna todėl, kad vaikai dažnai painioja realybę su savo norais. Dažniausiai jie išgalvoja tokias situacijas, kokias norėtų matyti, arba tokias, kurios jiems sukelia stiprias emocijas. Berniukas kalba apie „blogiečius“ ir pabaisas dėl to, kad jam norisi būti stipriu ir kitus nugalinčiu didvyriu. Galbūt jam gyvenime trūksta jo stiprybės įrodymų, o gal rūpi su tais herojais, kuriuos regi filmukuose, susidurti iš tikrųjų. Jis kalba apie tai, ką norėtų matyti, ir net save bando įtikinti, kad taip buvo iš tiesų.

Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad vaikai, kurie pasakoja daugiau išgalvotų istorijų, turi geresnę vaizduotę ir net jų intelektas vėliau būna aukštesnis. Taigi išgalvotos istorijos, jeigu jos neturi pasekmių realybėje, visiškai nėra blogai. Netgi atvirkščiai – jeigu vaikas fantazijomis visai nesidalija, galima įtarti, kad jo vaizduotė silpnesnė. Tiesa, šiuo atveju gali būti ir kitų priežasčių – gal jis apskritai linkęs mažai kalbėti ir bendrauti.

 

Pafantazuokime kartu!

Jeigu vaikas kiekviename žingsnyje aplink save regi išgalvotas būtybes, tai nėra blogai, tiesiog jo laki vaizduotė, o ir intelektas aukštesnis. Mes turime mažiesiems leisti gyventi fantazijų pasaulyje.

Jeigu einant pro upę vaikas pradeda kalbėti apie joje gyvenančias paslaptingas būtybes, jums nereikia neigti jų egzistavimo. Būtų gerai netgi paskatinti vaiko kalbą, be to, galite pasinaudoti proga su juo suartėti. Taigi vertėtų paklausti, kokie tų pabaisų vardai ir ką jos valgo, ką veikia per dienas. Mes dažniausiai su vaikais kalbame apie tai, kas įdomu mums, o ne jiems: „Ką šiandien darželyje valgei?“, „Ar miegojai?“, „Ar tau nešalta?“, o jiems tai visai nesvarbu. Kai pradėsite kalbėti apie fantazijas, kurios jam svarbios, vaikui bus labai smagu. Jo akys nušvis ir jis pajus, kad jūs bendraujate kaip tikri draugai. Juk du tokio amžiaus vaikai galėtų apie tas pabaisas šnekėti pusę valandos, o jeigu mama atėjusi lepteli, kad tai nesąmonė, ji užgožia norą bendrauti su ja kaip su drauge.

Tikėtina, kad jeigu jūs su vaiku nuolat fantazuosite apie tai, kas jam įdomu, vėliau ir jis bus linkęs atsiverti ir pasišnekėti apie tai, kas įdomu jums (juk dažnai vaikai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, pasakoti nemėgsta). Jūs tiesiog būsite artimesni ir vaikas mieliau jums atvers savo vidinį pasaulį.

 

Kai fantazijos negražios

Retai, bet pasitaiko atvejų, kai vaikas iškraipo realybę į blogąją pusę. Pavyzdžiui, jis net gali sakyti, kad tėtis namuose daug rėkauja, nors nieko panašaus nevyksta. Tai rodo, kad jam trūksta aplinkinių dėmesio, stiprių išgyvenimų, ir tada jis sukuria situaciją, kuri padeda gauti stiprių emocijų. Juk papasakojus neįprastą istoriją visi sunerimsta, prie jo pripuola, klausinėja ir rūpinasi, jis atsiduria dėmesio centre. Kartais dėmesys dėl neigiamų dalykų žmogui būna geriau nei jokio dėmesio.

Vaikas gali netgi nusitverti šio elgesio modelio ir dažnai išgalvoto fakto, tarkim, „tėtis mane mušė“, griebtis, kad pajustų savo svarbą. Gal tokiu atveju darželyje auklėtoja su juo daugiau žais ir labiau juo rūpinsis. Jis taip nedaro tyčia, sąmoningai galvodamas, kad dabar pameluos, nes nori pasijusti reikšmingas. Jis tiesiog įsijaučia į situaciją, siekdamas norimų emocijų. Kartais ir pats gali susipainioti, kas yra tiesa, o kas – ne.

Tad jeigu vaikas darželyje visiems apsiskelbia, kad gavo dovanų kompiuterį, nors tai netiesa, – tai gali reikšti didžiulį jo norą kompiuterį turėti.

 

Kai fantazuotojas perlenkia lazdą

Jeigu vaikas pasakoja negražias istorijas apie tai, kas vyksta jo šeimoje ar darželyje, visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ar tai nėra tiesa. Jei tai prasimanymas, reikia susimąstyti, kodėl vaikas taip elgiasi, ko jam trūksta.

Kai fantazijos negražios, nereikėtų vaiko už tai barti, nes taip jis reiškia savo jausmus. Jeigu pradėsite aiškintis: „Ko tu čia prisigalvoji?“, jis visai užsisklęs savyje ir bendrauti nebenorės. Taigi reikėtų tiesiog gražiai pasišnekėti, paklausti: „Tai kaip ten nutiko, kad tėtis tave mušė? Kodėl jis taip darė?“ Būna, kad vaikas iš karto prityla ir pasijunta pričiuptas. Bet lakios vaizduotės ar greitos reakcijos vaikai nedelsdami sugalvoja atsakymus į klausimus ir tema plėtojasi. Jeigu vaikas fantazuoja toliau, reikėtų įterpti savo nuomonę: „Matai, aš tuo metu buvau virtuvėje ir negirdėjau jokio triukšmo“ ar „Tėtis sako, kad jis tavęs niekada nemuša, tai kaip čia išeina?“. Tuomet vaikas supranta, kad jūs aklai netikite viskuo, ką jis sako, bet jo nuomonė jums yra svarbi.

Pabrėžkite, kad norėtumėte žinoti tiesą. Net jeigu vaikas tuo metu nieko nepripažins, jo mintys apie tai suksis. Jeigu pradėsite moralizuoti ir aiškinti, kad jis melagis, o meluoti negražu, vaikas tik trauksis ir ginsis.

 

Nereikia gėdyti ir kritikuoti

Kai vaikas yra įsijautęs neša šeimos skalbinius už namų sienų, suprantama, tėvams norisi su juo pasišnekėti griežtai. Vis dėlto bausmės ir kaltinimai neduoda laukiamo rezultato ar netgi duoda priešingą. Tad belieka su vaiku bendradarbiauti ir aiškintis gražiuoju. Kalbėti galima tvirtai, tarkim, galima pasakyti: „Man nepatinka, kad tu taip kalbi. Kodėl taip elgiesi?“ Kartais mes tikimės, kad su vaiku kartą pasišnekėsime, ir nuo rytojaus viskas bus gerai. Tačiau gali tekti kalbėtis 10 ar 15 kartų, kol vieną dieną jis persilauš.

Be to, jeigu vaikas nuolat skleidžia dezinformaciją, reikėtų aiškintis, kodėl jis taip daro, ir naikinti giluminę priežastį. Ką jis iš to gauna? Gal jam trūksta dėmesio ir jo vertės patvirtinimo? Šioje, kaip ir kitose situacijose, vaikams labai tinka klausimas: „Ką mes galėtume padaryti, kad tu kitą sykį pasielgtum kitaip?“

Nebūtina išgauti prisipažinimo: „Ne, to nebuvo.“ Jeigu tokį pripažinimą ir išgausite, tai neskatins vaiko daugiau nemeluoti. Be to, tada jis norės nuo jūsų atsiriboti, nes jūs juo netikite.

Visiškai nuleisti negirdomis išgalvotų istorijų taip pat nederėtų. Jei vaikas jas pasakoja nuolat, praverstų ir konsultacija su specialistu, nes tėvai ne visuomet žino, kaip suvaldyti situaciją.

 

 

Konsultavo vaikų psichologė Milda Karklytė