Kaip programuojame vaikus nesėkmei

"Nelipk, nebėk, nebūk mažas, netikėk..." – net užaugę vis dar prisimename tarsi vakar išgirstas nuolatines savo tėvų pastabas ar pamokymus, bandančius mus apsaugoti nuo kažko labai blogo. Bet juk dažnai būna priešingai. Kaip sakoma, norėta kaip geriau, o išėjo kaip visada...

Tikriausiai net nereikia sakyti, kad visi tėvai savo mažiesiems linki visko paties geriausio. Net ir pamokslaudami ar pykdami jie tai daro iš pačių geriausių paskatų. Tik retas susimąsto, kad tie  nuolatiniai tėvų “nelipk, nebūk mažas, netikėk” programuoja tolesnį vaikų gyvenimą, ir neretai – smarkiai jį apsunkindami.  Dažnai vartodami tam tikrus žodžius, posakius, tėvai tarsi hipnozės būdu pasiekia savo vaikų protą ir užprogramuoja juos, nors to net neketino daryti.

Man nereikia tokio blogo vaiko!

Tai blogiausia, ką mažylis galėtų išgirsti iš jūsų lūpų. Tai tas pats, jei jūs pasakytumėte – negyvenk. Šie žodžiai reiškia jūsų nusivylimą: “Aš tiek daug dėl tavęs paaukojau, o tu esi visiškai nedėkingas.” Vaikas pradeda manyti esąs visų problemų šaltinis, sudaužęs visas tėvų viltis ir svajones. Jaučiasi esąs vertas būti nubaustas ir netgi pats stengiasi save nubausti.

X Galimos pasekmės. Nenuostabu, kad tokie vaikai gana dažnai elgiasi neapgalvotai, rizikuodami netgi savo sveikata ar gyvybe, –  įsivelia į nusikaltimus, muštynes, susižavi alkoholiu ar narkotikais.

Gyvenimas “ne” pasaulyje

“Nebėk – parvirsi, nelipk aukštai – nukrisi, neatsisek striukės – sušalsi”, ir daug daug tokių “ne”  kasdien išgirsta mažieji. Tik vieni tokiems liepimams paklūsta, o kiti pradeda maištauti. Ir tuomet pastarieji išgirsta dar daugiau liepimų, prasidedančių magiškuoju žodeliu “ne”. Tikriausiai retas iš mūsų įsigilina, kad šie neiginiai reiškia ne ką kita, kaip mūsų pačių baimes. Pavyzdžiui, kad nesugebėsime mažylio apsaugoti. Dar viena galima tokio mūsų elgesio priežastis –
nedaryk be manęs, aš geriau žinau nei tu”.

X Galimos pasekmės. Nuolat girdintiems draudimus ateityje gali būti sunku priimti sprendimus, dėl to gali būti nelengva keisti darbą, gyvenamąją vietą.

Tu juk didelis!

Tai dažnai kartojame vyresniems vaikams, ypač jei namie dar yra ir jaunėlis. Tuomet mažylis staiga turi tapti kone suaugusiu, kuris privalo padėti, dalytis, užleisti, nusileisti. O juk vaikai per vieną dieną neužauga. Juolab kad namie atsiradus kūdikėliui dar ir “sumažėja”. Nori valgyti iš tokio paties buteliuko kaip broliukas ar sesutė, nori ropoti, prisiglausti, būti paimami ant rankų.

X Galimos pasekmės. Reakcija būna priešinga – šie vaikai nebenori užaugti. Jiems atrodo, kad būti silpnam, nieko negalinčiam daug saugiau, – taip neprarasi tėvų meilės. Todėl “būti dideliam” turėtų būti susiję ne tik su daugybe pareigų, bet ir su daugiau privilegijų. Tokiems vaikams ateityje gali kilti sunkumų prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą, gali atrodyti, kad už jį tai gali padaryti kiti, pavyzdžiui, tėvai ar visuomenė.

 Tu – per mažas!

Tai kitas kraštutinumas, kurį dažniausiai patiria vienturčiai. Tėvai liepdami nebūti suaugusiam ir nekišti nosies į suaugusiųjų reikalus netiesiogiai pasako – neužauk. Tą gali pasakyti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, pavyzdžiui, ilgai rengdami, maitindami vaiką, tvarkydami už jį žaislus. Taip elgdamiesi tarsi pasako: “Tu esi mažas ir tau nepasiseks, tėveliai geriau už tave žino.”

X Galimos pasekmės. Gavęs tokią pamoką mažylis gali pernelyg ilgai užsibūti vaikystėje ir dar ilgai kone kiekvienoje situacijoje žvalgytis į tėvus ar kitus vyresnius žmones. O tai nepadeda išsiugdyti savarankiškumo ar pasitikėjimo savimi. Tokie žmonės gyvenime tampa apatiški, praranda tikėjimą, kad ir jie gali keisti situaciją.

Iš tavęs nieko gero nebus

Daug vaikų (o dabar jau ir suaugusiųjų) užauga užprogramuoti būtent taip. Dažnai toks savotiškas pavargusių tėvų prakeiksmas perduodamas iš kartos į kartą. Tai vadinama išsipildančia pranašyste, nes šis dalykas, dažnai kartojamas, ima pildytis. Paprastai vaikai pateisina tėvų lūkesčius. Įvairiausi pažeminimai iš brangiausių žmonių lūpų (“tu beviltiškas, kvailys, įkyruolis, savanaudis, tu toks pat kaip tavo mama ar tėtis, tu dar gailėsies, nustok, idiote, taip elgtis”) priverčia mažylį pasijusti blogai ne tik tuo momentu.

X Galimos pasekmės. Pažeminimai daro hipnotizuojamąjį poveikį – jie veikia nesąmoningai, kaip proto sėklos, kurios sudygsta ir auga iškreipdamos vaiko savęs suvokimą, ir pamažu tampa mažylio asmenybės dalimi. Vėliau dažniausiai tėvams būna sunku suvokti, kodėl jis toks.

Ką daryti?

Iš pradžių pasistenkite giliau pažvelgti į save, savo vidų. Pabandykite išsiaiškinti, kodėl menkinimai ir žeminimai tapo jūsų vaiko auklėjimo dalimi.

1.Ir su manimi taip elgėsi. Daugelis tėvų, rėkdami ant savo vaiko, suvokia: “O Dieve, juk aš tai kažkur jau girdėjau; juk taip man sakė mano mama ir aš prisiekiau, kad mano vaikai to niekada negirdės; negaliu to pakęsti.” Tačiau tie seni posakiai jau yra jumyse įsišakniję ir reikia sugebėti suvaldyti protą, kad sustabdytume save ir pasakytume ką nors kita. Geriausia būtų pasinaudoti savo skaudžia patirtimi ir pasakyti tai, ką jūs patys norėjote girdėti. Tik jokiu būdu nenukrypti į kitą kraštutinumą ir iš viso nedrausminti mažylio. Labai svarbu, kad vaikas suvoktų savo elgesio pasekmes, bet nebūtų pažemintas.

2.Tikėjimas, jog būtent gėdydami ir kaldami vaikams į galvą, kad jie yra blogi, užauginsime juos gerais žmonėmis. Gali būti, kad tai yra vėl ne kas kita, kaip jūsų vaikystės patirtis. Iš tikrųjų menkinimas bei žeminimas žeidžia vaikus ir nesustabdo nuo nepageidaujamo elgesio, greičiau atvirkščiai – skatina juos elgtis nepageidaujamai, jausti gėdą ir norą atkeršyti, taip bandant atgauti savigarbą.

3.Tėvų stresas. Jei trūksta pinigų, sveikatos, byra santykiai, nesiseka darbe, nuobodu, kankina vienatvė ar šiaip atrodo, kad gyvenimo kontrolė slysta iš rankų, tikėtina, kad vaikai išgirs ką nors žalinga. Jeigu kas neduoda ramybės, kūnas įsitempia, ir tuomet svarbu atsipalaiduoti. Iš tiesų palengvėja ant ko nors išsiliejus žodžiais ar veiksmais. Svarbu suvokti, ant ko gi aš pykstu, dėl ko jaučiu didelę įtampą. Jei dėl to kliūva vaikams, neigiamų emocijų kaina išties per didelė. O ir palengvėja tik trumpam. Tuo tarpu apšaukti vaikai ne tik elgiasi blogiau, bet ir netenka saugumo jausmo, sumažėja jų pasitikėjimas tiek savimi, tiek kitais. Svarbu rasti būdą, kaip saugiai nuleisti garą. Tai galėtų būti greitas pasivaikščiojimas, dainavimas ar net parėkavimas, pašokinėjimas, energingas grindų išplovimas ar kitas patinkantis fizinis krūvis (joga, sportas, masažas), pokalbis su draugu ar kitu jus suprantančiu žmogumi. Paprašykite, kad jus apkabintų sutuoktinis, nueikite į bažnyčią.

4.Niekas neatsitinka šiaip sau, viskas turi priežastis. Tą suprasti tiesiog būtina. Taigi svarbu save mylėti, gerbti, saugoti ir savimi rūpintis. Tik tada bus jėgų tai suteikti savo vaikams.

Konsultavo psichologė Dovilė Jankauskienė