Ryšys, suteikiantis optimizmo
Pirmasis apie saugų ryšį su kūdikiu pradėjo kalbėti gydytojas psichoterapeutas Johnas Bowlby, dirbęs su berniukais, kuriuos mes vadintume asocialiais. Jis priėjo prie išvados, kad blogam paauglių elgesiui daug įtakos padarė būtent tinkamo ryšio su mama nebuvimas vaikystėje – jie buvo dažnai paliekami vieni, stokojo dėmesio.
Nustatyta, kad net jeigu suaugęs žmogus turi genetiškai paveldėtą polinkį sirgti depresija, nerimo sutrikimais, šios ligos gali nepasireikšti, jeigu vaikystėje jis su artimaisiais buvo užmezgęs saugų ryšį. Be to, jeigu mažylis prireikus sulaukdavo pagalbos iš mamos, tai ir suaugęs bei susidūręs su problemomis jis tikėsis, kad viskas baigsis gerai.
Saugaus ryšio susiformavimui svarbiausi yra pirmieji vaiko gyvenimo metai, o lemiamu laikomas pirmųjų metų antras pusmetis. Manoma, kad šiuo kritiniu laikotarpiu pasitaikiusį ilgesnį išsiskyrimą su mama, pavyzdžiui, jeigu ši turi grįžti į darbą, kūdikis gali išgyventi taip pat skausmingai, kaip suaugusysis išgyvena artimo žmogaus mirtį. Tad jeigu mama žino, kad vaikui sukakus 6 ar 8 mėnesiams turės grįžti į darbą, reikėtų pasistengti kūdikį anksčiau pripratinti prie minties, jog pagrindinis jo globėjas yra ne motina. Mažyliui maždaug iki pusantrų metukų amžiaus svarbiausias yra ryšys su vienu vieninteliu žmogumi, kuriuo paprastai tampa mama, bet lygiai taip pat juo gali tapti ir kas nors kitas.
Kas bus, kai mama išeis
Saugus ryšys – tai ryšys, kai kūdikis dažnai būna šalia mamos, prireikus sulaukia nuraminimo ar pagalbos, žodžiu, greta jos jaučiasi gerai ir gali laisvai tyrinėti aplinką. Žinoma, kartais su mama tenka išsiskirti, ir tuomet vaikas sunerimsta (veikiausiai paliktas močiutės globai 8–9 mėnesių kūdikis ir apsiverkia – tai yra normalu), bet netrukus nusiramina ir smagiai sau žaidžia. Mamai sugrįžus, jis tuo pasidžiaugs. Būta skaičiavimų, kad saugų ryšį su tėvais užmezga 65–75 proc. vaikų.
O tais atvejais, kai ryšys nesaugus, net ir tada, kai mama šalia, vaikas jaučia įtampą ir mažiau domisi aplinka – juk mama gali bet kurią akimirką prapulti. Beje, kad įtampa juntama iš tikrųjų, nustatoma, išmatavus hormono kortizolio lygį seilėse.
Išskiriami du nesaugaus kūdikio ryšio su mama tipai:
1.Priešiškas prisirišimo tipas. Tokį ryšį užmezgęs vaikas paprastai nereaguoja į mamos išėjimą. Jai grįžus, jis gali į tai nekreipti dėmesio ar net verkti, nerimauti. Toks prieraišumo tipas susiformuoja, kai mama yra emociškai nestabili ir jos reakcijos į kūdikio elgesį nepastovios, pavyzdžiui, vieną dieną ji verkiantį vaikelį ramina, o kitą – nekreipia dėmesio. Dažnai tokia mama nesivaldo ir prie vaiko demonstruoja savo irzlumą, pyktį, kitas neigiamas emocijas. Mažylis jaučiasi nesaugus, nes nežino, kada kokios reakcijos sulauks. Vaikui paūgėjus tokio tipo mamoms būdinga perdėtai nerimauti, kad jis pargrius ar išsipurvins.
2.Ryšio vengiantis tipas. Mamai išėjus, vaikas ilgai nenurimsta, o jai grįžus elgiasi prieštaringai – lyg ir nori kontakto, bet ir vengia jo. Toks ryšys susiformuoja, kai mama linkusi kūdikį nuolat atstumti. Tarkim, ji mano, kad šis neturi teisės trukdyti jai virti pietus, o turi sulaukti, kol ji atsilaisvins, tad dažnai kartoja: „Paverksi – ir praeis“.
Saugaus ryšio mezgimo principai
Dabar akcentuojama pirmųjų minučių gimus kūdikiui svarba. Tačiau nereikia bijoti, kad jeigu gimdymas buvo komplikuotas ir naujagimis iš karto nebuvo padėtas jums ant krūtinės, saugaus ryšio nebus. Tokį ryšį galima užmegzti ir su naujagimiu, kurio pirmosios savaitės praeina inkubatoriuje.
Tam, kad ryšys būtų tinkamas, svarbūs šie principai, beje, primenantys pagrindinius prieraišiosios tėvystės teorijos principus:
1.Išmokite suprasti savo kūdikio siunčiamus signalus – ką reiškia jo verksmas bei kiti garsai, judesiai, ir tinkamai į juos reaguokite. Vaikai yra unikalūs, ir jeigu vieno jų verksmas reiškia, kad jis nori valgio, kitas gali rodyti visai ką kita.
2.Draugiškas maitinimas. Žindant svarbus ne tik pats pavalgydinimo faktas, bet ir tuo metu mamos į vaiką nukreipiamas žvilgsnis, priglaudimas, kalbinimas, šypsena. Taip pat svarbu kūdikį glausti ir šnekinti, maitinant jį iš buteliuko.
3.Saugus miegas. Čia reikia paieškoti visus šeimos narius tenkinančio atsakymo į klausimą: miegoti kartu ar atskirai? Dažnai mamą įveikia nuovargis, kai reikia kelis kartus per naktį keltis, atsinešti kūdikį į savo lovą, pažindyti ir nunešti atgal, todėl mažasis lieka miegoti kartu.
Jam paūgėjus, galimas saugiam ryšiui nekenkiantis iškraustymas į atskirą lovą ar į kitą kambarį. Tam reikia su miegelio paguldytu vaiku būti tol, kol jis užmigs, sekant pasaką, dainuojant lopšinę ar pan. Naktį svarbu prieiti prie vaiko, šiam pradėjus verkti, antraip jis gali pernelyg įsibaiminti ar liūdėti. Neretai tėvai, pabandę vaiką iškraustyti į kitą lovą, po vienos kitos nakties nuleidžia rankas, tačiau reikėtų pakentėti 2–3 savaites.
4.Kalbėjimas, juokas ir žaidimai su kūdikiu. Jų rekomenduojama neužmiršti, kad ir keičiant sauskelnes ar einant pasivaikščioti. Kai vaikas guguoja, suaugusysis turėtų patylėti, o šiam nutilus – „atsakyti“. Tuo metu reiktų žiūrėti jam į akis. Pokalbiai su kūdikiu neturi būti prasmingi – galima plepėti apie tai, ką matote aplink, sakyti, kad tuojau keisite sauskelnes, ir pan. Tačiau kartais verta pašnekėti apie jausmus: „Matau, tu dabar liūdnas“ arba „Aš dabar esu pikta, nes susibariau su kaimyne“. Panašios šnekos ugdo vadinamąjį vaiko emocinį intelektą.
5.Nešiojimas. Dabar priimta manyti, kad to daryti tikrai reikia – taip patenkiname kūdikio artumo poreikį. Būdamas mamytės pilve jis jaučia jos širdies plakimą, o gimus noras jį jausti niekur nedingsta. Taigi nešioklės – tikrai naudingas dalykas. Nešiojamas kūdikis paprastai būna ramesnis. Naudos iš to gauna ir mama ar tėtis – nešiojant mažylį, išsiskiria hormonai, teigiamai veikiantys požiūrį į tėvystę.
