Baubai, raganos ir pikti dėdės

Kiekvieno mūsų galvose gyvena didesnis ar mažesnis baubas. Vieni bijo naujų iššūkių, kiti – netekti artimų žmonių, treti – nesėkmių ar apskritai kokių apčiuopiamų dalykų. Ir tikriausiai nerastume nė vieno, kuris ranką prie širdies pridėjęs pasakytų „aš ničnieko nebijau“. Dauguma baimių ir netikrumo atkeliavę iš vaikystės.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tikrai nebūtume teisūs sakydami, kad tėvai norėjo mums pakenkti: jie tiesiog taip auklėjo, gąsdindami baubais, raganomis, piktais dėdėmis ir kaip tik jų vaizduotė piešdavo. Taip būdavo anksčiau. Dabar – kitokie laikai, kitokie vaikai, kitokie ir auklėjimo metodai. Bet gąsdinimas vis dar gajus. Ar tai pasiteisina?

Istorija iš žaidimų aikštelės

Vieną gražią šiltą dieną su dukrele nuėjome į žaidimų aikštelę, kur nuolat susirenka daugybė vaikų su mamomis, tėčiais, seneliais ar auklėmis. Prisėdau ant suoliuko, kol mano mažoji kasinėjo smėlį ir žavėjosi savo atradimais, vis atnešdama man juos parodyti. Visai netoliese idilišką vaikų šurmulį ir zirzenimą bei suaugusiųjų pokalbius sudrumstė vaiko rėkimas: „Nenoriu namo, nenoriu!“ O taip, žaidimų aikštelėse tokių protestų pasitaiko ne vienas ir ne du. Moteris, kaip spėju, mama, gal ketverių berniuką tempė išėjimo link bandydama jį peršaukti. Išgirdau: „Jei neisi namo, atiduosiu tave piktam dėdei su barzda, nusiveš į mišką, ir žinosi.“ O stebukle! Vaikas, tarsi burtų lazdele mostelėjus, nuleido galvą ir nutipeno su mama. Likusį laiką turėjau apie ką pamąstyti…

Tikriausiai tai buvo ne pirmas kartas, kai „įsimaišo“ piktas dėdė su barzda, nes vaikas stebuklingai pakluso. Paprasta, ar ne? Pasakei kelis žodžius ir nebereikia įkalbinėti, aiškinti, kodėl einama namo, nereikia pavargusiai mamai nertis iš kailio… Bet, bet…

Man iškilo daugybė klausimų. Kaip tas vaikutis reaguoja pamatęs bet kokį dėdę su barzda? Ką jam reiškia pasivaikščiojimai miške – ar sugeba džiaugtis medžiais, augalais, gyvūnais? Ir galiausiai, ką jis galvoja, kai mama pasako „aš tave ATIDUOSIU“? Ir ne bet kam, o blogių blogiui! Atsakymų nežinau ir nesužinosiu…

Klausimai psichologei

1.Vaikų gąsdinimas – ar jis kada nors pasiteisina? Tarkim, jei vaikas visiškai neklauso, ar galima jį kuo nors pagąsdinti, ar ir tokiu atveju reikia sukaupti kantrybę ir bandyti išaiškinti kitaip?

Gąsdinimas – tai motyvacija, kurios pagrindas baimė. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis tyrinėja pasaulį ir jį priima kaip saugią ar nesaugią erdvę. Gąsdinimais tėvai prisideda prie vaiko suvokimo, kad pasaulis nėra saugus – mama jį gali atiduoti, jis menkas ir niekam nereikalingas. Gąsdinimas nerealiomis būtybėmis yra melas ir galiausiai vaikas supranta, kad baubas neatėjo, o tėvais ne visada galima pasikliauti. Gąsdinimas yra greitas ir veiksmingas, tačiau vaikui nenaudingas.

2.Gąsdinimas pasekmėmis, tarkim, „nelįsk prie šuns, nes gali įkąsti“, „neik prie viryklės, nes nudegsi ir skaudės“ – ar tai tinkamas būdas apsaugoti vaiką, ar reikėtų sakyti kažkaip kitaip?

Vaikai kaupia patirtį, tad žodžiai „įkąs“, „partrenks“ neturi emocinės patirties, todėl yra tušti. Vaikas gali reaguoti į tėvų emocijas, kai jie taria šiuos žodžius. Parodyti vaikui žaizdą ir pasakyti, kad „skauda, nes nusideginau“, yra daug veiksmingiau. Įvardykite žodžius, tačiau nemoralizuokite, kai vaikas užsigauna, jam įdreskia katė ar pan., tai padės juos pažinti ir kitą kartą perspėjus vaikai vengs nemalonių patirčių.

Dar norėčiau paminėti, kad daugiausiai tėvų kantrybės pareikalauja dvejų–trejų metų vaikai: dažnai siekia, kad būtų taip, kaip jie nori. Įdomus paradoksas: tokio amžiaus vaikas supranta savo menkumą ir priklausomybę nuo kitų, tad elgiasi taip, lyg apie jį suktųsi pasaulis. Tai svarbus periodas savivertės vystymuisi, todėl svarbu nežeminti ir nemenkinti vaiko. Tokio amžiaus mažylius puikiai veikia skatinimai ir dėmesio nukreipimas, tik reikia šiek tiek fantazijos ir daug kantrybės. Su ikimokyklinio amžiaus vaikučiu jau galima kalbėti apie priežasties ir pasekmės ryšį. Jų samprotavimo gebėjimai yra pakankami, išryškėja linijinis mąstymas, t. y. atsiranda praeities, ateities suvokimas. Galima kalbėtis su vaiku apie pasakos, knygų, filmukų herojus, jų elgesį ir šio elgesio pasekmes.

3.Kaip perspėti vaiką apie pavojus, kurių jis neįsivaizduoja? Pvz., kad negalima kalbėti su svetimais žmonėmis, nes jie gali įsitempti į mašiną ar nusivilioti į mišką? Juk tai – irgi gąsdinimas? Tačiau jei bus pasakoma paprastai „nekalbėk su svetimais, nes gali nuskriausti“, vaikas galbūt nereaguos? Kaip elgtis tokiu atveju?..

Pirmiausia svarbu, kad pirmaisiais gyvenimo metais tėvai vaikui sukurtų saugią aplinką: jų kategorizavimo, samprotavimo gebėjimai dar neišsivystę ir jie negali suprasti bei elgtis, kaip prašomi. Ir vėliau vaikams dar reikalinga tėvų priežiūra, tačiau apie piktus žmones daugiau kalbėti siūlyčiau nuo šešerių–septynerių metų, nes atsiradus gebėjimui logiškai mąstyti vaikas gali grupuoti žmones pagal tam tikrus požymius (pvz., močiutė, kuri šypsosi, kalbina, – su ja šnekėti galima, o štai kitas vyras kalba keistai, žvilgsnis kitoks, nors ir šypsosi – tuomet vaikas jaučia pavojų ir atsitraukia).

4.Būna, mamos niekaip negali vaikui sugirdyti vaistų – nepadeda absoliučiai jokie būdai, tad netekusios vilties ima gąsdinti daktarais: „Jei negersi vaistukų, vėl reikės eiti pas gydytoją ir ji tau durs.“ Žino, kad tai negerai, bet kitos išeities tiesiog neranda… Kaip elgtis tokioje situacijoje?

Šią situaciją vertinčiau kaip informavimą ar perspėjimą. Juk galiausiai tai tiesa. Svarbu, kas dar buvo pasakyta prieš tai. Norint atsverti situacijos nemalonumą, būtų galima sakyti: „Aš tave labai myliu ir noriu, kad tu būtum sveika (-as) – kartu galėtume eiti žaisti į lauką. Tačiau jei negersi vaistukų, taip greitai nepavyks pasveikti. O jei nepasveiksi, turėsime eiti pas daktarę ir, kas žino, gal reiks įdurti į rankytę ir suleisti vaistukų.“

Konsultavo psichologė Gintarė Pupinytė