Tėčiui – apie jį ir jo dukrą

Kad ir kaip būtų, tėtis yra pirmasis vyras mergaitės gyvenime. Jos išplėstos akutės stebi kiekvieną jo žingsnį, o ištemptos ausytės gaudo kiekvieną žodį. Vėliau būtent tokių žingsnių ir žodžių ji tikėsis iš kitų savo gyvenimo vyrų.

 

Tėti, ar tu ją myli? Tikiu, visi normalūs vyrai atsakys „taip“. Bet gal renkiesi mylėti tyliai, per atstumą, nes „nežinia, ką čia su ta mergaite veikti“? Pripildyk jos dienas savo žvilgsnių, žavėjimosi, žodžių, žaidimų, tiesiog savo kasdienybės – nereikia kaži kokių, užteks tų, kokius moki.

Pirmasis vyras

Mergaitei tėtis visų pirma yra vyro pavyzdys. Toks, koks esate jūs, mergaitė suvoks esant ir visus kitus vyrus. Ir lyg būtų maža atsakomybės atstovauti vyrų giminei, pasirodo, jūs dar ir formuojate dukters moteriškumą (mama labiau atskleidžia dukrai motinystės esmę).

Tėčio užduotis – žavėtis dukra: girti jos ir išvaizdą, ir vidinį pasaulį. Kartais tėčiui neaišku, na, kaipgi girti penkiametės išvaizdą, kiba: gražiai kasytes susipynei, nuostabi suknytė? Taip, štai ir pavyko! Juk tikėjimas savimi kaip moterimi, kaip ir daugelis esminių dalykų, formuojasi ne penkiolikos, o penkerių ir anksčiau. Jei tėvas nuo mažens patvirtina dukrytei, kad ji kaip mergaitė yra graži, šiai dėliojasi suvokimas, kad ji kaip moteris yra „tvarkoj“, kad ją užtenka mylėti už tai, kokia yra, ji save vertins ir nemanys turinti nuversti kalnus, kad būtų mylima.

Jei tėtis dukters moteriškumą ignoruoja, jo nepastebi, mergaitės ima koketuoti pabrėžtinai ryškiai. Tad, tėčiai, susigaudykite laiku, kas vyksta.

 Įsimylėjusi tėtį (Elektros kompleksas)

Pagal Sigmundą Freudą, vaikas apie penktuosius metus iki galo įsisąmonina savo lytį. Ir tuomet įsimyli priešingos lyties tėvus. Tai vadinama Edipo ir Elektros kompleksu. Suvokusi save kaip mergaitę, dukra gali prilipti prie tėčio, užsimanyti už jo ištekėti ir pan. Tėtis gi turi ja žavėtis, bet vis dėlto labai aiškiai parodyti, kad jo žmonos vieta jau užimta mamytės.

Tai labai „plonytė“ riba, ją įdomu aptarti. Tėtis turi įžvelgti savo dukroje moterį, bet vis tiek jokiu būdu nepadaryti klaidos ir netapti „jos“. Nes kai kurie vyrai, žiūrėdami į jį dievinančią mažutę, suskysta. Beje, kartais net mamoms dėl to nepikta, net gražu, kad vyras labai myli dukrą.

Reikia meilės ir atsidavimo, bet kartu ir ribos, kad jūs esate atskiras žmogus. Reikia susižavėjusio žvilgsnio, bet ir aiškumo, kad tapti svarbiausia tėčio gyvenimo moterimi nėra jokių šansų. Nebijokite skaudinti, mat iš tikrųjų formuojate labai gražią ištikimybės vertybę. Pirmoje vietoje tėčiui yra jo žmona – taškas. Tada ir mergaitė užaugs tikėdama, kad ir ji kažkada kažkam bus svarbiausia.

Ribos ugdo saugumą

Kas įvyksta tada, jei nėra aiškiai atskirta, kad štai čia tėtis, jis – su mama, ir atsiranda erdvės tarp jų  įsiterpti? Nieko gero. Lolitos kompleksas dažnai išsivysto ten, kur ribos tarp dukros ir tėčio išsitrina (gali atsirasti ir tuo atveju, kai ją augina vieniša mama, nes kai nėra vyro, ribų irgi nėra). „Tėčio princesė“, „jo nuostabiausioji“ nežino, nei ko jai saugotis, nei kas jai pavojinga. Užaugusi nemoka pasakyti „ne“.

Grįžkime prie penkiamečių, kurios ima daug prie tėčio glaustytis. Tame nėra nieko blogo, ir jei tėtis dažnai sodinasi ant kelių, duoda bučkių, būtų keista vieną dieną vis tai nutraukti. Tačiau maudyti, valyti užpakaliuką nuo penkerių metų jau turėtų tos pačios lyties gimdytojas, taigi dukrai – mama. Nuo tokio amžiaus nerekomenduojama miegoti su kita lytimi vienoje lovoje. Tačiau kitas reikalas, kai vaikas atbėga ryte į tėvų lovą pasivolioti. Tai savaitgalio, ilgo ryto ženklas, šeimos turėjimo, saugumo jausmas.

Miegodama kartu su tėte, mergaitė neišsiugdo saugumo (saugaus atstumo) su vyrais, ūgtelėjusi ji jaus, įsivaizduos, kad normalu labai arti prisileisti visus vyrus, gal net provokuoti juos, nes yra pratusi šalia visad turėti susižavėjusį, nuolaidžiaujantį tėvą. Tuomet tokias jaunutes Lolitos komplekso paveiktas mergaites, paprastai gana erotiškas, pasigauna ir patraukia vyresni vyrai ir… ar tai joms kenkia gyvenime, ar ne, spręskite patys. Taigi seksualinio saugumo jausmas labai priklauso nuo to, ar išmintingai, ar ne tėtis ir mama perveda dukrytę per Elektros komplekso amžių.

Apie grožio pagyrimus

Tikriausiai esate girdėję, kad girti už grožį nėra gerai, mat vaikas labai koncentruojasi į tai, kas giriama. Jei tai bus išorė, mergaitei neva nieko ir nebus įdomiau. Tačiau ši bėda pranyksta, jei suaugusysis jaučia pusiausvyrą, t. y. giria ir už kitus dalykus. Mūsų esybė susideda iš trijų dalykų: proto ir emocijų bloko (girkite charakterio savybes, elgesį, įgūdžius), sielos (girkite vertybes, norą tobulėti), kūno. Kūnas yra žmogaus trečdalis, jei jį ignoruosite, kūnas atsiims savo dėmesį kitais būdais (pavyzdžiui, anoreksija).

Kadangi tėtis yra dukters moteriško pasitikėjimo ugdytojas, jis turi suprasti, kad tai tiesiogine prasme daroma giriant išvaizdą. Dar galima girti švelnumą, tvarkingumą ir pan., bet nepamirškite žavėtis mergaitės grožiu, mokėjimu pasipuošti, gražiai suderinti spalvas!

Mažas patarimas: pagyrimai geriau veikia, kai jie yra konkretūs: ne „tu gražuolė“, o „kaip įdomiai pasidažei“.

Tas, kuris stumia pirmyn

Motinos ir tėvo archetipai yra pasidaliję funkcijas. Mama priima jausmus ir guodžia, todėl būtent jai vaikai eina skųstis, kai bloga. Iki trejų metukų vaikui svarbiausia apsauga, taigi – mama. O paskui jis tampa „aš“, ir savarankiškumo ugdymas jau labai priklauso nuo tėčio.

Tad tėtis, kai reikia, įsikiša ir sako: išeik iš komforto zonos. Tai – jo funkcija tiek dukters, tiek sūnaus gyvenime. Jis – tas kuris drąsina ir stumia pirmyn. Aišku, nerėkdamas ir neužgauliodamas („Kiek čia gali bliauti? Stokis ir eik toliau.“), bet švelniai ir užtikrintai („O tu pabandyk užeiti į tą parduotuvę, aš čia tavęs prie lango palauksiu.“). Tai jis grožisi medžio viršūnėje siūbuojančiu vaiku, kai mama apimta siaubo užsidengia akis.

Tėtis yra kovotojas. Todėl jis turi sėti pasitikėjimą. Mama yra ta, kuri išmoko prisitaikyti, kai kuriuos dalykus iškęsti. Tėvas moko peržengti komforto zonos ribas, o mama – išbūti, jei kažkas ne taip. Pasitikėjimas labai susijęs su tėčiu ir jo jėga.

Ar žinote, kad jei moteriai yra labai sunku už save pakovoti, save pagirti, pademonstruoti savo paslėptas gerąsias puses, siekti ir kažko pasiekti, kai jai trūksta užtikrintumo, konsultacijų metu visada klausiame, o kokie buvo jos santykiai su tėčiu (paaiškėja, kad jai jo trūko, – jis dažnai būdavo komandiruotėse arba gėrė, o gal ištisai žiūrėjo televizorių ar pan.). Savivertė susijusi būtent su tėvo vaidmeniu. Tad, tėčiai, nežaiskite visą laiką kompiuteriu! Žaiskite su dukterimi.

Daug liepia ir nieko neleidžia

Paprastai tokie tėčiai vadinami griežtais, bet iš tikrųjų jis ne griežtas, o neadekvatus. Jis nesaugo vaiko, o demonstruoja savo galią. Tai tėtis, kuriam pačiam trūksta savivertės, galbūt darbe, galbūt santykiuose su žmona ir pan. Tuomet ir atsigriebiama ant silpniausių. Tada jis šaukia: „Tvarkysitės, darysite, aš tą atimsiu, o ano neduosiu!“ Deja, tai – labai lietuviškas tėtis… Tiesa, dukros nuo tokių kenčia mažiau nei sūnūs.

Kartais tėtis paauglės dukros neišleidžia iš namų, nes ji „atrodo kaip k…“, „pavojinga šlaistytis“ ir pan. Tai – neva siekis apsaugoti, tačiau po tuo dažnai slepiasi ne kas kitas, o elementarus… tingumas! Tikras tėtis neužrakins dukters namie, o laiku paims ją iš ten, kur ji nuvažiavo. Tik tėčiai vis turi darbų, serialų, alaus, galų gale nenori mašinos iš kiemo varyti…

Ir nebijokite tos pasidažiusios dukters. Mamos didelio pavojaus tame nemato, nes ir pačios dažosi, o dažna irgi perspausdavo paauglystėje. Vyrams kartais drastiška atrodo tai, ko jie nepatyrė patys. Tėčiai, normalu, jei dvylikametė dažosi. Geriau tegul ji eksperimentuoja su savimi dabar, nei padarys tą būdama trisdešimties „Žmonių“ žurnalo puslapiuose, prisileidusi botulino. Pagirkite ją šiandien, kad nesiprašytų taip desperatiškai visų dėmesio vėliau.

Mergaitė tėčiui terra incognita

Būna ir taip, kad tėčiui dukra – lyg nežinomas pasaulis, prie kurio, neduokdie, prisiliesi – dar sugadinsi ką nors.

Negalvokite, kad jums reikia mokėti kažkokių moteriškų gudrybių: daug ir emocingai šnekėti apie jausmus, žaisti Barbėmis ar pan. Tai irgi savotiškas stereotipas. Bet jei kartu eisite apsipirkti ar pasikviesite dukrytę padėti nuplauti mašiną, parodysite jai, kad vertinate jos draugiją tiesiog savo gyvenimo kasdienybėje.

Veskitės ją kartu ten, kur ir jums pačiam įdomu – daugybė šansų, kad sudominsite ir dukrą. O jei jai bus labai nuobodu, ji parodys (beje, kaip parodytų ir berniukas). Patys vaikai dažnai siūlo tėčiui kitokius žaidimus nei mamai – jie instinktyviai jaučia, kad mama turbūt nenorės pasimušti, pasivolioti ant žolės ir pan. Taigi ir jūs neprivalote siūlyti tų veiklų, kurios tradiciškai priskiriamos moteriškoms.

Kol mergaitė maža, viskas iš dalies paprasčiau, ją tėtis priima „plačiau“, kaip vaiką. Bet maždaug sulaukus dešimties kyla atskirties pavojus. Tėtis žino, ką galima nuveikti su dešimtmečiu sūnumi: į žvejybą nusivežti, leisti mašiną pavairuoti, pasisodinus ant kelių… O ką ta mergaitė?! Jei dukra vyriškesnė, ji pati ateis ir paprašys plaktuko (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme). Tada šaunu, tėtis duos, gal tik pasaugos labiau, kad piršto nenusimuštų, bet nenuvertins jos.

O jei dukra pati neateina? Kelias tarp širdžių yra vienas. Kad vienas prie kito priartėtumėte, juo reikia tiesiog eiti. Jei ne vienam, tai kitam. Žiūrėkite į dukrą visų pirma kaip į žmogų, norėkite pažinti jos pasaulį, atrasti, kuo ji į jus panaši.

Keistis galima bet kada – šiandien!

Galbūt dabar yra tėčių, kurie skaito ir gailisi, kad daug ką pražiopsojo, kažko nepadarė, nežinojo, nemokėjo. Bet savo elgesį galima pasukti norima linkme bet kada. Ir niekada nėra per vėlu, net jei vaikas jau užaugęs.

Pavyzdžiui, užsibrėžkite šiandien, kad kasdien pasakysite po vieną komplimentą dukrai. Net jei pradžioje pačiam strigs liežuvis, skambės per saldžiai ar „pro šoną“, o dukra atrodys šokiruota, anksčiau ar vėliau ji ims skleistis.

Kartais konsultacijų metu tėvų klausiame, kokia jų dukrų akių spalva. Mamos iškart žino, o tėčiai sutrinka… Kada paskutinį kartą žiūrėjote savo dukrai į akis? Kalbėjotės ne prabėgdami, nežiūrėdami į telefoną ir nevairuodami? Kada įsižiūrėjote į kitas detales? Gyvenimas – nuolatinis mokymasis.

Konsultavo psichologė Rosita Pipirienė